52 kvadratiniai metrai Niujorko

Ji užaugo Vilniaus Senamiesčio širdyje, Vokiečių gatvėje, dvejus savo namus įsirengė Amerikoje, mokslininkų ir menininkų pamėgtame Prinstone. Kiek daugiau nei metus praleidusi Londone, interjero architektė Giedrė Miller grįžo atgal į savo vaikystės miestą. Tik tai nieko nereiškia – su jos užmojais, polėkiu, humoro jausmu ir fantastišku noru pažinti pasaulį, taškas tikrai nėra padėtas. Niekas net numanyti negali, kokioje šalyje, kokiame mieste ji vieną dieną atsidurs.

– Giedre, nė neketinu slėpti, kad pažįstu tave daugiau nei trisdešimt metų, nuo tada, kai mudvi susitikome Vilniaus universitete. Dabar susitikome vienoje laiptinėje ir aš neištvėriau – prašau tavęs papasakoti savo istoriją, kuri lengvai galėtų tapti romantiniu filmu. Joje visko daug – meilės, ilgesio, susitikimų, netgi mirties. Pradėkime nuo tavo vaikystės, kuri, kaip suprantu, ir lėmė tavo pasirinkimus.

– Užaugau Vokiečių gatvėje, didelėje šeimoje – buvome šeši vaikai. Mama mirė anksti, mus augino tėtis ir teta. Dirbo tėtis vyriausiuoju inžinieriumi paminklų restauravimo treste, bet širdyje, tikrai žinau, buvo architektas. Kiek tik jį prisimenu, vis kalbėdavo – reikia atstatyti pilį, universitetą, muziejų. Mes, vaikai, taip ir užaugome, klausydami apie duris, laiptus ir laiptines, praėjimus, šlampančias sienas, erdvių planavimą.

Vokiečių gatvėje įsikūrėme kotedže, tai buvo labai neįprastas tų laikų pastatas. Kai įsikraustėme, tėtis viską perplanavo, norėjo, kad atsirastų daugiau vietos. Tėtis mėgdavo su manimi kalbėti, pasakoti man apie savo darbą, o aš mėgau jo klausyti.

– Kodėl nusprendei studijuoti anglų kalbą, ne architektūrą?

– Tėtis mus leido į dailės mokyklą, ją lankėme brolis, sesuo ir aš. Žinojau, kad stojant į architektūrą prireiks matematikos ir geometrijos, o visiškai jų nesupratau, taigi pabijojau. Kadangi mokiausi tuometinėje Salomėjos Nėries mokykloje, anglų kalbą gerai mokėjau – nusprendžiau, tegu bus šitos studijos.

– Tada nė pagalvoti negalėjai, kad anglų kalba tave nuves iki Amerikos?

– Amerika man niekada nedarė įspūdžio. Labiau norėjau į Londoną, bet labiausiai – į Švediją. Ten, kur gyveno vaikystės herojai – Karlsonas ir Pepė Ilgakojinė.

– Su savo vyru amerikiečiu Matthew Lorimeriu Milleriu susipažinote Lietuvoje. Įdomu, kaip jis ją pasiekė pačiame Nepriklausomybės priešaušryje?

– Matthew tėvas – britas, mama – amerikietė, visą laiką svajojusi gyventi Europoje. Baigusi aktorystės studijas Londono karališkojoje menų akademijoje, ji tikėjosi kada nors grįžti į Europą, juo labiau, kad kurį laiką buvo gyvenusi Danijoje.

Matthew Amerikoje baigė neuromokslų studijas ir kartu labai domėjosi programavimu, kuris tada dar tik prasidėjo, tad programuotojai buvo graibstomi. Įsidarbinęs Holivude jis užsidirbo krūvą pinigų, tada susikrovė daiktus ir išvyko į savo vaikystės šalį – Daniją. Ten pradėjo dėstyti kompiuterių grafiką, o pasiklausęs Havelo kvietimo po kurio laiko persikėlė į Prahą. Nuėjęs į universitetą pasakė, kad gali dirbti be jokio atlyginimo, – dirbo tol, kol išgirdo, kad Lietuva amerikiečius įsileidžia be vizų. Tada atskrido į Vilnių. Beje, prieš kelionę paaiškėjo, kad jo protėviai kilę iš mūsų kraštų. Tik mama gerai neprisiminė – ar tai Palanga, ar Plungė.

Taip jau nutiko, kad „Alumnato“ kavinėje visai šalia universiteto su juo susidūriau paskutinę jo viešnagės dieną. Draugės mane kavinėje paliko vieną, o kita, kuri turėjo ateiti, beeidama susilaužė ranką. Telefonų juk nebuvo, niekas nepaskambins – sėdžiu laukiu, o tada vienai merginai kavinėje sėdėti – nei šis, nei tas. Matthew neatrodė įkvepiančiai – ilgi plaukai, kažkokie keisti drabužiai, toks hipis. Šiek tiek pasikalbėjome, nusprendžiau eiti pas draugę, pažiūrėti, kodėl neatėjo, jis pasišovė kartu. Taip atsidūrėme tuometiniame Dailės institute, o ten sėdi būrelis vyrų, svarsto, kaip jiems sugedusį kompiuterį pataisyti. Matthew sako: parodykit. Atsidarė „Java“ programą, perprogramavo, nebuvo sunku, nes jis buvo vienas iš tų, kurie tą programą ir kūrė. „Kur radai tą genijų?“ – manęs klausia. „Alumnate“ – juokiuosi.

Kai Matthew iš Lietuvos išvyko į Italiją, pradėjome susirašinėti laiškais. Jis dirbo Milane – kūrė kompiuterių programą, kuri leistų daryti spaudinius ant šilko. Viename laiške pakvietė mane atvykti. Ta kelionė atrodė neįmanoma – reikėjo kvietimo iš universiteto ir vizos, kurią privalėjau gauti Rusijoje. Kvietimą į Milano universitetą Matthew suorganizavo, vizą parsivežiau iš Peterburgo, jis man nupirko bilietą. Aplankėme Veneciją, Romą, Vatikaną, apie kurį man pasakodavo tėtis, ir… tapome pora. Prieš kelionę atgal jis suplėšė mano bilietą, norėjo, kad Milane su juo pabūčiau ilgiau. Ir paskui visą gyvenimą man priminė, kaip toje kelionėje purkštavau ir maiviausi – makaronų nevalgysiu, ano nevalgysiu. O kaip man valgyti, kai nežinau, kaip jie valgomi restorane?!

– Kai kartu su lietuvių studentų grupe pagal mainų programą išvykome į Jungtines Amerikos Valstijas, kartu su mumis atgal negrįžai. Toks ir buvo planas?

– Amerikoje likau devyniems mėnesiams, nors šalis man nepatiko – Niujorkas atrodė ne mano miestas, jau nekalbu apie Vašingtoną, nemačiau nieko nepaprasto. Matthew tėvai mane priėmė labai šiltai, nuostabūs žmonės, su mama ir dabar esame labai artimos. Tiesą sakant, buvo giminaičių, kurie manė, kad noriu Matthew pasinaudoti, esu tipinė Rytų europietė, ieškanti geresnio gyvenimo.

Beveik po metų grįžusi į Vilnių, universitetą mečiau, pradėjau vertėjauti. Gyvenome tarp Lietuvos ir Amerikos, Matthew Vilniuje įkūrė savo verslą, aš labai daug keliavau, nes vertėjavau amerikiečių kariškiams, dalyvaujantiems „Mil-to-Mil“ programoje. Ši programa ruošė Lietuvos karines struktūras stojimui į NATO. 1997 metais apsisprendėme nusėsti Amerikoje, atėjo laikas, kai visi pradėjo klausinėti – tai jūs tuokiatės ar ką? Be to, Matthew gavo pasiūlymą iš vienos japonų kompanijos dirbti tuo metu visiškai naujoje srityje. Atspėk, kas tai buvo? Na, taip, žinoma – dirbtinis intelektas. „Mokysime kompiuterį būti žmogumi“, – taip jis man tada paaiškino ir pasakė, kad laikas būti šeima ir turėti vaikų. Ir dar pridūrė, kad gyvensime Prinstone. Tik šyptelėjau – kažkada jam buvau sakiusi, kad jei jau gyvensiu Amerikoje, tai tik Prinstone. Ten ir įsikūrėme, ten gimė mūsų dukros. 1998 metais Fia, kuri gavo danišką vardą, o po dvejų metų Ada, kuri buvo pavadinta pirmosios moters kompiuteristės, legendinio poeto Byrono dukters Ados Lovelace vardu. Beje, Ada tapo kompiuterių specialiste, kuria 3D programas ir jai dažnai yra primenamas Lovelace vardas.

– Kaip suprantu, Amerikoje būti namų šeimininke tau neužteko? Nors tikrai galėjai sau tai leisti…

– Na, toks amerikietiškas gyvenimo būdas – namai, vaikai – man tikrai netiko. Juo labiau, kad patekau į nuostabių, išsilavinusių žmonių aplinką. Pažintis su rašytoja ir fotografe, Bruklino muziejaus kuratore Gail Buckland pakeitė mano požiūrį į amerikiečius, Matthew mama vaidino „Off Broadway“ teatre Niujorke, ji supažindino su daugybe teatro žmonių. Tai buvo tikras tautų katilas – daugiatautė, labai išsilavinusi Amerika: jie žinojo, kas ir kur yra Lietuva, jie man, tada dar visai jaunai, padovanojo Česlovo Milošo knygą „Pavergtas protas“. „Žiūrėk, ši knyga apie tai, ką mums pasakoji“, – Gaill atnešė knygą iš savo lentynos ir man padavė. Tie žmonės atvėrė visiškai kitą Ameriką ir ji man labai patiko.

Keletą kartų perdažiusi savo namus, nusprendžiau, kad norėčiau studijuoti interjero dizainą. Matthew ta idėja patiko – labai gerai, galėsi kitų namus dažyti, o ne mūsų, sakė. Įstojau į Niujorko FIT (Fashion Institute of Technology). Studijos tęsėsi ketverius metus, po jų įsidarbinau „Tihany Design“ studijoje, projektuodavome restoranų ir viešbučių interjerus. Gal jų stilistika ir nebuvo man visai prie širdies, bet man labai patiko darbo atmosfera ir išprotėjęs savininkas Tihany, kuris ant visų šaukdavo. Vėliau gavau kvietimą iš buvusio jo partnerio Martino Vahtros, estų kilmės kanadiečio, kuris įkūrė savo kompaniją „Projects DA“. Čia buvo dar įdomiau – daugiau atsakomybės ir daugiau darbo.

– Kalbi apie interjero architektūrą – Lietuvoje šis terminas kol kas nėra labai žinomas, net nelabai naudojamas. Yra architektas ir interjero dizaineris – tarsi skirtybės ir aiškios…

– Architektūra man nebuvo labai įdomi, norėjau kurti vidaus erdves. Kad taptum vertinamu interjero dizaineriu Amerikoje, turi baigti specialius mokslus, o požiūris į tave labai priklauso ir nuo to, ar turi sertifikatą, registraciją ar licenciją. Interjero architektas – dar gana nauja sąvoka ir Amerikoje. Tai žmogus, ne tik kuriantis vidaus erdves, jas perplanuojantis, bet ir besirūpinantis erdvės atmosfera. Jis labiau mokslininkas, ne menininkas, pasitelkiantis neurolingvistinio programavimo žinias, o ne galvojantis, kur kokią pagalvėlę padėti.

Pagalvok, kiek kartų, įėjusi į restoraną, parduotuvę ar netgi namus, esi atsitrenkusi į nepatogų kampą arba ne į tą pusę atidariusi duris? Amerikoje užduotis interjero architektui formuluojama taip: sukurkite man restoraną, iš kurio valgytojas neišeitų dvi valandas, užsisakinėtų vieną patiekalą po kito, o uždarydamas duris pagalvotų, kad norėtų grįžti dar kartą. Amerikoje nuskambėjo tokia istorija: vienoje iš privačių mokyklų mokinys susirgo depresija ir nusižudė. Tėvai padavė į teismą mokyklą, kuri neužtikrino vaikui tinkamos aplinkos, o mokykla padavė į teismą ją įrengusią dizaino kompaniją, kuri, jiems pasirodė, parinko netinkamą sienų atspalvį, neigiamai paveikusį vaiko emocinį lauką. Anglijoje, kur kūriau interjerus, pripažįstama – esu interjero architektė, o Lietuvoje man sako – parink užuolaidas. Bet aš nerenku užuolaidų! Tai puikiai daro dekoratoriai.

– Nepaprastai gaila, kad tokia romantiška, tokia graži tavo ir Matthew istorija baigėsi labai liūdnai. Tavo vyras mirė…

– Matthew buvo 44-eri, kai jis susirgo vėžiu. Koks paradoksas: tuo metu jis kaip tik vystė krūties vėžio diagnostikos kompiuterinę programą, o vėžį jam – gydytojai pražiūrėjo. Matthew visada buvo labai stiprus, niekuo nesirgo, netgi sloga. Darbovietė buvo pasirūpinusi jo draudimu, turėjome tokį, kuris leido mums kreiptis pas pačius geriausius gydytojus. Tačiau pačio geriausio – Niujorke dirbančio onkologo tokia pat kaip ir mūsų pavarde, pasiekti nepavyko, nes Matthew mamos pažintys nepadėjo. Bet lietuviams nėra nieko neįmanomo, atsirado bičiulis, kurio žmona, taip pat žinoma Amerikoje medikė Ūla Jurkūnas, mums sutarė su juo susitikimą. „Kas jūs tokie, kad man į darbą reikėjo ateiti antrą Velykų dieną, septintą ryto?“ – paklausė, kai susitikome. „Na, mūsų pavardės tokios pat“, – tada pajuokavo Matthew. Gydytojas jam skyrė eksperimentinius vaistus ir dvejus metus laiko. Lygiai po dvejų metų ir dviejų mėnesių Matthew mirė.

Po jo mirties mėginau derinti darbą su mergaičių priežiūra, tačiau paaiškėjo, kad Amerikoje tai sunkiai derinama. Turėjau jas nuvežti ir paimti iš mokyklos, negalėdavau, net ir paaugusių – Fijai tada buvo 11, o Adai 9, – palikti vienų net pusvalandžiui. Per Matthew paminėjimą, kurį surengėme savo namuose, vienas tėtis iš mergaičių mokyklos išgyrė mūsų namų interjerą ir paklausė, gal galima būtų jį nufotografuoti Prinstono žurnalui. Po to straipsnio viskas ir prasidėjo – įrengiau vieną interjerą, paskui kitą, pasipylė skambučiai, užsakymai.

– Vis dėlto savo namą Prinstone pardavei ir atsidūrei čia, Vilniaus Senamiestyje, įrengei savo ketvirtuosius namus. Kodėl padarei tokį sprendimą?

– Mano merginos baigė mokyklą, likau viena dviejų šimtų kvadratų name. Tuo metu kaip tik turėjau širdies draugą, prancūzą. Nelegaliai gyventi Amerikoje jis nenorėjo, aš nenorėjau už jo tekėti, ryšį išlaikyti mums buvo gana sunku. Nusprendžiau persikelti į Londoną, įstojau į Londono karališkąjį menų koledžą mokytis meno kuravimo – Paryžius buvo netoli, bet kada galėjau nuvažiuoti ten traukiniu. Tačiau… prasidėjo pandemija, Londonas užsidarė, studijos užsidarė, neliko jokios būtinybės gyventi Londone ir mokėti už nuomą. Su draugu nusprendėme persikelti į Vilnių – galvojome, kai viskas baigsis, grįšiu į Londoną. Tačiau likau. Bent jau kol kas.

Kartais man atrodo, kad gyvenimas mane ima už rankos ir veda. Vilniuje gyvena mano šeima, čia mano gimtasis miestas, galiu kalbėti savo gimtąja kalba, tačiau tikrai negaliu pasakyti, kad likusį gyvenimą praleisiu čia. Pasiilgstu Niujorko, teatrų, parodų, renginių, bet suprantu, kad miestas labai pasikeitęs – jame po pandemijos atsirado daug liūdesio, o ir draugai iš jo išsikraustė. Gerai jaučiuosi Londone ir Kopenhagoje – labai gali būti, kad vieną dieną kelias mane ten nuves.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Lina Jushke