Paliesti, pajausti ir užuosti

Šias bičių vaško žvakes pirmą kartą pamatėme dar žiemą. Ne tik pamatėme, bet ir užuodėme: užteko užsimerkti, vienąkart kvėptelti ir kaipmat atsidūrėme laukinėje vasaros pievoje, kur jauku, šilta ir šiek tiek paslaptinga. „Žmonės nuo senų laikų būrėsi aplink degančią ugnį. Aš – ne išimtis“, – sako prekės ženklo „Scent of Honey Candles“ įkūrėja Gretė Skališiūtė, švelniai atverdama Vilniuje įsikūrusios studijos duris.

– Grete, turbūt nesuklysiu sakydama, kad tau taip pat labai patinka bičių vaško kvapas?

– Tikrai, nesuklysite. Bičių vaško kvapas man primena šiltas vasaros dienas, kai vaikštant po mišką ar pievą aplinkui dūzgia bitės. Arba priešingai, ilgus žiemos vakarus, jaukią šeimos ir draugų kompaniją ir šalia tyliai degančias žvakes. Iš tikrųjų, bičių vaško kvapas turi skirtingus atspalvius. Kartais tai švelnus, lengvas tarytum gėlių pieva kvapas, o kartu gali būti ir sodrus, žeme dvelkiantis aromatas.

– Tuo kvapu galima mėgautis, kad ir kur bebūtum, – neseniai sugrįžai į Lietuvą iš Kopenhagos, tiesa? Kaip nusprendei pakelti sparnus būtent į Skandinaviją?

– Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad po studijų norėjau pagyventi užsienyje, pamatyti pasaulį. Skandinavija buvo viena iš krypčių, kur traukė apsistoti ilgiau. Iš dalies, buvau meilės emigrantė. (Šypsosi.) Kopenhagoje gyveno mano vaikinas. Šį miestą pamilau iš pirmo žvilgsnio. Jo energija buvo būtent tai, ko man tada reikėjo. Daug įvairių žmonių, daug naujų patirčių ir įspūdžių. Dviračiai, muziejai, koncertai ir jūra… Visgi miestas be jame gyvenančių žmonių būtų tik gražus atvirukas. Sakoma, kad danai nelinkę įsileisti naujų žmonių į savo ratą, bet mano patirtis byloja priešingai. Radau artimų draugų danų, tad turėjau šansą susipažinti su danišku gyvenimo būdu iš labai arti, pamatyti, kuo iš tikrųjų gyvena vietiniai. Labai ilgiuosi ten gyvenančių draugų. Ko tikrai nepasiilgstu – tai daniško oro!

– Ten dirbai taip pat itin įdomų darbą – sukaisi kino aikštelėje, tiesa?

– Esu baigusi kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Savęs mados pasaulyje nemačiau, tad nusprendžiau išmėginti jėgas kino aikštelėje. Prieš išvykdama gyventi į Kopenhagą, Lietuvoje dirbau kostiumų dailininkės asistente. Buvau sukaupusi nemažą darbo patirtį tiek lietuviškuose, tiek tarptautiniuose filmuose. Natūralu, kad išvykusi pradėjau dairytis darbo būtent šioje srityje. Sėkmingų atsitiktinumų dėka susipažinau su garsia danų kostiumų dailininke Manon Rasmussen, tuo metu ji rinko komandą naujam projektui. Danijoje kostiumų departamente paprastai dirba šioje srityje aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės. Įvertinusi mano turimą kostiumų dailininkės diplomą ir įgytą patirtį, ji pasiūlė prisijungti prie savo komandos.

Daugiausiai dirbau daniškuose filmuose – čia buvau vienintelė užsienietė. Visas darbas vyko danų kalba. Daniškai bendravome ir namie, tad vieną kitą žodį buvau pramokusi, bet drąsiai galiu sakyti, kad daniškai išmokau atsidūrusi tik kino aikštelėje.

Kostiumų atrinkimas, primatavimai, darbas aikštelėje – tai pagrindiniai kostiumų departamento darbai. Visgi svarbiausia yra atskleisti personažo charakterį. Aš kostiumus matau tapybiškai, man svarbu, kaip kartu žaidžia spalvos, faktūros, raštai, kokią nuotaiką drabužis kuria. Paradoksas, nes gyvenime visai nesureikšminu aprangos. (Šypsosi.)

– Būtent tavo Kopenhagos namų virtuvėje ir gimė prekės ženklas „Scent of Honey Candles“?

– Teisingai, žvakes pradėjau gaminti savo namų virtuvėje, o visa tai prasidėjo, kai viename iš filmų sutikau stilistę, kuri prieš Kalėdas ir Velykas atveria Kopenhagoje savo pop-up parduotuvę. Kartą teko jai padėti surinkti asortimentą. Kadangi Danijoje žvakė yra neatsiejama kasdienybės dalis, savaime atėjo mintis apie mūsų lietuviškas bičių vaško žvakes. O kad nebūtų maža, dar sugalvojau jas pati ir pagaminti. Pasidariau formas, užsisakiau lietuviško vaško, dagčių ir išliejau pirmą šimtą žvakių. Po to viskas vyko tarytum savaime. Žvakių fabrikėlis pradėjo augti.

– Kiek laiko užtruko, kol įvaldei žvakių gaminimo procesą?

– Keli šimtai savo rankomis pagamintų žvakių – ir išmokau. (Šypsosi.) Žinoma, išsinarplioti visas žvakių gamybos paslaptis užtruko. Pavyzdžiui, ilgai ieškojau formų. Iš pradžių pirkau jau padarytas silikonines, tačiau netiko diametras, todėl nusprendžiau formas pasigaminti pati. Kurį laiką ieškojusi sprendimo, dabar jas spausdinu 3D spausdintuvu. Taip pat ilgai užtruko atrasti tinkamos kokybės dagtį. Nežinojau, kad dagtys skiriasi ne tik diametru, bet ir pynimu. Kokybė man labai svarbu.

– O kas svarbiausia?

– Svarbiausia – laisvė kurti, eksperimentuoti. Taip pat mokytis ir tobulėti. Gera rankomis gaminti natūralų produktą. Paliesti, pajausti, užuosti. Ir labai svarbu, kad galiu dalintis. Kai klientai perka žvakes jiems ypatingomis progomis, žvakė įgauna simbolinę reikšmę. Džiaugiuosi, kad dabar jau galiu dalintis ir savo žiniomis su kolege Julita.

– Šiuo metu studijoje dirbate dviese?

– Taip, dabar jau dirbame dviese. Džiaugiuosi, kad po ilgų ieškojimų sutikau nuostabią kolegę Julitą. Su Julita susipažinome atsitiktinai senųjų amatų dirbtuvėse. Greitai susidraugavome ir pagalvojome, kad būtų smagu kartu darbuotis. Mūsų darbo diena retai praeina be juoko iki ašarų, pokalbių apie žvakes ir gyvenimą. Abi labai mėgstame svajoti. Kaip žinia, svajonės pildosi. (Šypsosi.) Esu dėkinga, kad mūsų keliai susitiko.

– Tikiu, kad jūsų studija taip pat kvepia nuostabiai. Bičių vaškas – kuo jis ypatingas?

– Bičių vaškas ypatingas tuo, kad tai yra natūralus labai plačiai naudojamas produktas. Jo nauda žmonėms žinoma jau seniai. Medicininiais tikslais vašką naudojo dar senovės Egipte.

– Pakalbėkime apie pačias žvakes. Kaip išgauni skirtingas žvakių spalvas?

– Bičių vaškas gali būti šviesaus arba tamsaus atspalvio, priklausomai nuo bičių žieduose surinkto nektaro spalvos. Nuo to priklauso, ar pavyks išgauti ryškias ar blankias spalvas. Spalvas išgaunu eksperimentuodama. Ilgai ieškojau ir vis dar ieškau būdų natūraliai nuspalvinti vašką. Iš pradžių naudojau prieskonius, dabar – pigmentus.

– Kuo tau asmeniškai patinka tavo liejamų žvakių formos?

– Kai tik pradėjau gaminti žvakes, žinojau, kad tai bus aiškių, geometrinių formų stalo žvakės. Derinti formas ir spalvas man yra tarsi žaidimas. Pavyzdžiui, dekoruodama stalą visada jį puošiu skirtingų formų ir spalvų žvakėmis. Man labai gražu, kai dekore nėra monotonijos.

– Kas dar žvakių pasaulyje tave domina? Ko dar norėtum išmokti?

– Norėčiau išmokti rasti balansą tarp techninių darbų ir kūrybinių ieškojimų. Kadangi dabar gamyboje turiu pagalbos, mane domina kūrybiniai procesai. Noriu ieškoti naujų formų, spalvų, vizualinių sprendimų. Man labai norisi sujungti dvi skirtingas žvakių naudojimo prasmes. Pirmoji – žvakė kaip dekoro elementas. Antroji – ritualinė – žvakė kaip susikaupimo, bendrystės simbolis.

– Kaip dažnai žvakės skleidžia šviesą ir šilumą tavo namuose?

– Kiekvieną dieną! Ypač pilkais rytais ir ilgais žiemos vakarais. Žmonės nuo senų laikų būrėsi aplink degančią ugnį. Aš – ne išimtis. Žvakės skleidžiama šviesa ir šiluma ramina, o bičių vaško kvapas nukelia į saulėtus prisiminimus.

– Papasakok, kokia būtų tavo tobula diena čia, Vilniuje, ir kokios jos būdavo Kopenhagoje?

– Vilniuje tobula diena būna priemiestyje esančioje sodyboje. Ilgi pasivaikščiojimai pušyne su šuniu, ant laužo gamintas maistas, židinys ir knyga. O Kopenhagoje priešingai. Tobula diena prabėga mieste su draugais – lankant naują meno parodą, o vakarop parke arba prie jūros žaidžiant stalo žaidimus.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė