Menas – kaip būdas atrasti pasaulį

Su menininku Augustu Serapinu ir jo partnere Jogaile Čojūte susitinkame prieš pat naujosios jo parodos „Kūno kultūra“ atidarymą. Paroda, inspiruota Augusto patirties mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kviečia permąstyti šiuolaikinę edukacijos sistemą ir idealaus kūno vaizdinį, o šis pokalbis – reflektuoti ir asmenines jo patirtis.

– Augustai, už kelių valandų – tavo parodos „Kūno kultūra“ atidarymas ŠMC. Esi gerai tarptautiniu mastu žinomas menininkas, dalyvavęs svarbiose meno mugėse ir parodose visame pasaulyje: 57-oji Venecijos bienalė, Toronto bienalė, meno mugės Art Basel „Unlimited“ sekcija, ICA Milanas, M KHA muziejus – tik kelios iš jų. „Kūno kultūra“ – didžiausia ir ambicingiausia tavo paroda Lietuvoje. Kaip jautiesi prieš parodos atidarymą?

Augustas: Pastarąsias kelias savaites daug dirbau ir parodos atidarymą tikriausiai suvoksiu tik vėliau. Ši paroda man tikrai svarbi – Vilniuje augau, gyvenu ir kuriu, visgi iki šiol čia buvau surengęs tik vieną nedidelį solinį savo kūrybos pristatymą parodų erdvėje „Medūza“. Po tiek daug parodų užsienyje, tai mano pirmas didesnis kūrybos pristatymas Lietuvoje. Neslėpsiu, seniai to laukiau. Visgi dabar mintyse vis dar surinkinėju treniruoklius ir, rodos, tik dabar, per parodos atidarymo performansą, pamatysiu bendrą vaizdą, dėl kurio tiek daug dirbau. Jaučiuosi dėkingas visai ŠMC komandai, kurios profesionalumu likau sužavėtas. Taip pat norisi garsiai padėkoti ir Jonui Vaitiekūnui, su kuriuo dirbame dešimt metų ir be kurio nebūčiau padaręs daugelio savo kūrinių.

Jogailė: Šalia to, šis projektas yra ypatingas mums asmeniškai, mat mena ir mudviejų su Augustu pažintį. Pamačiusi ankstesnįjį sporto salės kūrinį Art Basel mugėje, pastebėjau ir susidomėjau Augusto meno kūriniais, jo kūrybos forma, kurią Lietuvoje meno scenoje retai teišvysi. Taigi, jei ne toji sporto salė, mes, ko gero, nė nebūtume susitikę. Sukurti tokio dydžio parodą su būtent šiuo kūriniu – tai galimybė reflektuoti, iki kur atėjome kartu kaip pora.

– Papasakok apie šį kūrinį plačiau.

Augustas: Šis mano kūrinys atsigręžia į Vakarų kultūros ištakas – senovės Graikiją ir iš jos daug ką perėmusią Romos imperiją. Idealaus, raumeningo kūno vaizdinys ateina būtent iš ten ir mus pasiekia per graikų ir romėnų skulptūras. Šių skulptūrų kopijos yra naudojamos kaip modeliai klasikinėje meno edukacijoje, kurios pagrindą sudaro kopijavimas iš natūros. Savo kūrinyje svarmenų kilnojimą aš sugretinu su piešimu – abu procesai reikalauja nuolatinio įgūdžių tobulinimo, abu jie paremti tam tikrų veiksmų kartojimu. Taigi mano sukurti treniruokliai gali būti naudojami tiek sportui, tiek piešimui.

– Kūryboje tau, rodos, svarbu įtraukti žiūrovus. Tavo kūrinys „Kėdė parodos prižiūrėtojui“ skirtas dažnai nematomiems meno ekspozicijų prižiūrėtojams. Londono galerijoje „Emalin“ pristatei parodą „Įkurtuvės“, kurios pagrindinis akcentas buvo veikianti pirtis. Apie ką galvoji, kai kuri?

Augustas: Kūryba yra reakcija į mus supančią aplinką, istoriją, politiką, ekonomiką, technologijas, mokslą. Aš dažniausiai iš anksto omenyje turiu kūrinio mintį, kuri formuojasi per kasdienius apmąstymus, pokalbius, pastebėjimus. Šis procesas nėra įrašytas į darbo valandas, jis vyksta nuolatos ir yra sunkiai kontroliuojamas. Tai – kasdienio mano mąstymo dalis, tikriausiai nė neįmanoma priversti savęs nereflektuoti mane supančios aplinkos. Visgi šį procesą pavadinti kūrinio atsiradimo etapu būtų sunku, toli gražu ne viskas tampa atspirties tašku, bet būtent taip ir atsiranda priežastis kūriniui pradėti. Nepaisant to, man svarbi ne tik pati priežastis, bet ir kaip kūrinio idėja mums reiškiasi. Parodos „Kūno kultūra“ atveju, visi matomi treniruokliai yra funkcionalūs, su jais galima sportuoti arba naudoti juos kaip piešimo modelius. Paroda tampa puikia galimybe pasikviesti sportuojančius žmones ne į sporto klubą, o į parodą.

– Reflektuojant parodos „Kūno kultūra“ įkvėpimą – mokymosi patirtį Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, papasakokite, kokios buvo judviejų paauglystės?

Augustas: Mokymosi patirtis M. K. Čiurlionio menų mokykloje yra neįprasta. Šalia bendrojo lavinimo pamokų, vyko ir dailės pamokos, o dėl itin didelio jų kiekio į mokyklą eidavome ir šeštadieniais. Vyresnėse klasėse savo noru po pamokų užsiimdavome ir papildomu piešimu. Tiesą sakant, nebuvau labai geras bendrojo lavinimo pamokų mokinys. Dažnai nusirašinėdavau, darydavau „špargalkes“, kartais vietoje pamokų žaisdavau futbolą ar krepšinį. Jogailė turbūt buvo kur kas uolesnė mokinė. (Juokiasi.) Visgi dailės pamokos įdiegė tam tikrą darbo kultūrą. Tu vis pieši, pieši, viskas kaip sporto salėje, paties proceso reflektavimo visai nėra.

Jogailė: Mūsų su Augustu paauglystės patirtis panaši, tik manoji buvo susijusi su muzika. Lankydama vokalo specialybę muzikos mokykloje įgijau įprotį manyti, jog kad ir kiek pastangų įdėtum, niekada nebus gerai, visada gali būti dar geriau. Galima suvokti, kaip stipriai tai nulėmė ir šiandieninio mūsų mąstymo mechanizmus. Kur yra toji perfekcionizmo riba? Kokiose gyvenimo srityse jis naudingas, o kur jo geriau nereikia? Tai – nuolatiniai klausimai, į kuriuos stengiamės atsakyti, kartu atpažinti, apie tai kalbėtis.

Tuo ypatinga ir Augusto „Kūno kultūra“ – treniruokliai skatina atlikti pasikartojančius veiksmus, fizinius ir piešimo pratimus. Tai kviečia permąstyti, ką edukacinė sistema mums skiepija nuo ankstyvo amžiaus. Tuo pačiu šis kūrinys atskleidžia kitą, tobulo kūno temą. Sportas ir aukšti grožio standartai šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis aktualesni. Pati buvau arti šio grožio kulto šerdies – dirbau modeliu Pietų Korėjoje, kur iš industrinės pusės galėjau matyti nerealistišką siekį atitikti (ar bent suvaidinti) tobulas kūno proporcijas. Galima klausti, kiek grožio standartus vaikomės dėl savęs, sveikatos, o kiek vien iš siekio būti tobuli?

Parodos keliamas temas galima matyti visur. Kad ir kasdienėje darbo aplinkoje, kai nuo ryto iki vakaro esame užimti tuo pačiu užsiėmimu. Esame laimingi, kad menas suteikia galimybę į kasdienybę žvelgti iš kitos perspektyvos, ją reflektuoti. Ir patys vis stengiamės išlipti iš įprastų patogumų, pamatyti neatrastas vietas.

– O kaip nuo darbų, meno ir kūrybos geriausiai atsitraukiate ir pailsite?

Jogailė: Man atrodo, kad ilsimės kartu su menu. Ypač lankydamiesi svetur. Mėgstame aplankyti vietines galerijas, muziejus – mums abiem menas itin artimas, tad su Augustu apie tai diskutuoti galime valandų valandas.

Augustas: Su Jogaile kalbame apie naujas kūrinių idėjas ir planuojame projektus. Kalbamės apie meną plačiąja prasme – paliečiame interjerą, madą, dizainą, teatrą, kiną. Po darbų mėgstame drauge gaminti maistą – tai geras būdas nuo visko atsijungti. Gaminant dviese svarbus pats procesas, bendra veikla kartu. Tai suteikia ramybės.

– Nors šiandien parodos atidarymas, vos po kelių dienų vykstate į Šveicariją, į kitą Augusto parodos atidarymą. Ko nors pasiilgstate išvykę?

Augustas: Kuo daugiau keliaujame, tuo daugiau suprantame, kokia puiki yra Lietuva ir koks nuostabus gyventi miestas yra Vilnius.

Jogailė: Stengiamės Augusto parodų atidarymus derinti su asmeninėmis kelionėmis. Vienas iš labiau įsiminusių projektų – bendradarbiavimas su italų „Elpis Foundation“. Šis meno fondas stengiasi plėsti meną į nedidelius itališkus kaimelius, kviesdamas menininkus įgyvendinti meno kūrinius atsižvelgiant į vietos kontekstą. Taip su Augustu atvykome į Veresą, miestelį Alpių papėdėje. Gilindamiesi į šio krašto tradicijas, sužinojome apie šiam regionui būdingas medines ožkų apykakles. Medinės jos buvo gaminamos dėl to, jog oda buvo per brangi. Ilgametis Augusto susidomėjimas senais mediniais namais tapo atspirties tašku ir šiam meno projektui – panaudojant lietuviško namo dalį medinių apykaklių gamybai. Tai tapo dviejų skirtingų tradicijų dariniu – nei namas, nei Vereso slėnio apykaklė, – savyje talpinančiu ir Lietuvos, ir Italijos regionų tradicijas.

Menas tave gali nunešti į tokias vietas, kuriose niekada nemanei būsiąs. Ir tai sakydama turiu omeny ne fizinę, o minties kelionę. Kartais menas gali būti nesuprantamas, bet jis toks iki galo būti ir neturi. Tai – kelionė ir būdas pažinti pasaulį. Galiausiai, viskas yra ne tik pats meno kūrinys, bet mūsų atvirumas jam.

Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 8000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.