Ko milijonai ieško knygyne, kuriame negalima fotografuoti?

Viena tų karštų liepos dienų, kai tempas Paryžiuje sulėtėja. Kavinių stalai blizga nuo vandens stiklinių, o keliaujantieji ieško trijų dalykų: kavos, pavėsio ir geros istorijos.

Knygynas, kuris nesistengia sužavėti

Stoviu eilėje prie „Shakespeare and Company“ knygyno Lotynų kvartale. Priekyje – pora su mažyliu, už nugaros – kelios studentės iš JAV. Gal dabar, renkant tekstą prie darbo stalo namuose šiek kiek romantizuoju, bet, rodos, retas žvalgėsi į telefoną, o fone girdėjosi kalbos apie knygas, miestą, ir tai, kad „viskas čia kaip filme“.

Ir tikrai – knygynas nėra didelis, tačiau jo viduje veiksmo tiek daug ir jis toks daugiasluoksnis, kad negali nepasiduoti jo magijai. Lentynose knygos gausiai nukrautos knygomis – ir tematiškai, ir šiek tiek chaotiškai. Vienos – naujos, kitos skaitytos (gal ir ne kartą) bet visos darniai susilieja į bendrą knygyno paveikslą.

Sienos saugo praėjusio šimtmečio istorijas, kai čia dienas leisdavo Julio Cortázar ar James Jones, o pirmuosius tekstus kūrė pradedantieji rašytojai. Gal dėl ypatingos knygyno istorijos, gal dėl kamerinės jo erdvės, lankytojai viduje vaikšto ramiai, tyliai sklaido knygas, o telefonus palieka kišenėse. To prašo ir plakatas prie įėjimo, bet, regis, daugumai papildomo priminimo nereikia.

Patirti, nepasidalinti

Kai negali fotografuoti, tarsi automatiškai pradedi atidžiau stebėti: garsus, paviršius, kvapus. Užsimiršti, kiek laiko esi viduje. Dingsta noras dokumentuoti – atsiranda noras patirti.

Psichologė dr. Ellen Langer, viena iš sąmoningo buvimo (mindfulness) tyrimų pradininkių, yra pastebėjusi, kad tai, ką intuityviai įvardijame „atsipalaidavimu“ ar „įkvėpimu“ kyla iš buvimo čia ir dabar. Kai nustojame veikti automatiškai, – fotografuoti, tikrinti, skubėti, – mūsų dėmesys natūraliai grįžta į dabartinę akimirką. Kai esame sąmoningi, matome daugiau, girdime daugiau, jaučiame daugiau – ir gyvenimas tampa turtingesnis.

Tai patvirtina dar 2018 m. Prinstono ir Stanfordo universitetų mokslininkų atliktas eksperimentas. Universitetų psichologai tyrė, kaip skiriasi žmonių atmintis priklausomai nuo to, kaip jie patiria renginį – ar tiesiog stebi, ar fiksuoja. Paaiškėjo, kad dalyviai, kurie fotografavo, filmavo ar rašė pastabas, vėliau apie 10 % prasčiau prisiminė tai, ką matė, palyginti su tais, kurie tiesiog buvo „čia ir dabar“.

Filosofas Maurice Merleau-Ponty kalbėjo apie pasaulio suvokimą per kūną – ne tik per protą. Tikrasis pažinimas, pasak jo, vyksta tada, kai į patirtį esame įsitraukę visais pojūčiais: rega, lytėjimu, uosle. Kai žvilgsnio neužtemdo ekranas, o rankos neužimtos telefonu, mūsų santykis su aplinka tampa ne fragmentuotas, o vientisas. Tada vėl tampame smalsūs, stebintys, o ne vartojantys.

Galbūt todėl „Shakespeare and Company“ palieka tokį stiprų įspūdį – ne tik dėl savo istorijos ar knygų, bet dėl to, kaip čia jautiesi. Knygynas nesistengia sužavėti – jis kviečia būti.

O kaip kitur?

Tokios grįžimo į čia ir dabar akimirkos – ne vien vienkartinė romantika Paryžiaus fone. Visame pasaulyje daugėja vietų, kurios kviečia atsitraukti nuo ekranų – kelioms valandoms ar savaitėms.

Prieš kelis metus Nyderlanduose prasidėjęs „The Offline Club“ judėjimas skatina palikti telefonus ir nešiojamus kompiuterius nuošalyje, o laiką skirti veikloms be technologijų. Klubo dalyviai renkasi skaityti, žaisti stalo žaidimus, bendrauti gyvai arba tiesiog pabūti tyloje. Pirmasis renginys įvyko Amsterdame 2022 m., o šiandien „The Offline Club“ veikia ir kituose Europos miestuose, tarp jų – Hamburge, Miunchene ir Berlyne.

Pasaulyje taip pat sparčiai populiarėja poilsio vietos, kuriuose kviečiama ilsėtis nuo ekranų. Tokias patirtis siūlo „Unplugged Cabins“ Jungtinėje Karalystėje – dviejų, perdegimą patyrusių bičiulių įkurta iniciatyva. Jų mikro namukai įsikūrę atokiose vietovėse – juose nėra Wi‑Fi ar telefono ryšio, o atvykusieji skatinami padėti telefonus į specialias dėžutes ir bent kelioms dienoms pamiršti triukšmą.

Tuo tarpu Italijoje, Umbrijos kalvose, įsikūrusi tylos ir vienatvės erdvė „Eremito“ kviečia įsikvėpti senųjų vienuolynų dvasios. Čia nėra televizorių, Wi‑Fi ar mobiliojo ryšio. Svečių kambariai primena asketiškas celes, o dienotvarkėje – meditacija, lėtas maistas ir tyla. Viskas tam, kad būtų lengviau sugrįžti į vidinę ramybę – be ekranų ir išorinio triukšmo.

Visos šios iniciatyvos (knygynas, kuriame prašoma nefotografuoti, mikro viešbučiai be Wi‑Fi ar tylus vakaras be telefono) gimsta iš to paties ilgesio. Patirti akimirką ja nesidalijant.

Tekstas: Raimonda Kriaučiūnaitė