Kelionė, virtusi namais

Prieš dešimtmetį keliems mėnesiams į Aziją išvykusi Monika Teddy tikrai nesitikėjo, kad ši kelionė perrašys jos sumanytą gyvenimo planą. Turistų iš viso pasaulio pamėgtoje Balio saloje Monikos laukė ir darbas, ir meilė. Šiandien kalbamės jos šeimos namuose, pilnuose šviesos, gamtos ir vietos istorijos. Įkvepiančiose erdvėse drauge su vyru Widodo jiedu augina sėkmingas verslo idėjas ir du mažylius – 3,5 metų Kajų (Kayus) ir 5 mėnesių Kają (Kaia).

– Beveik prieš dešimtmetį į Balį atvykote atostogų, bet… pasilikote gyventi.

– Iš Lietuvos išvykau, kai man tebuvo devyniolika. Su geriausia drauge Skaiste baigėme turizmo ir aptarnavimo verslo studijas Edinburge, turėjome gerus darbus, bet nejutome didelio džiaugsmo. Pagalvojusios: „kada, jei ne dabar?“, viską palikome ir išskridome į Aziją. Pirminė idėja buvo pakeliauti tris mėnesius ir nuspręsti, kurioje šalyje pasiliksime ilgesniam laikui. Įsivaizdavome, kad galiausiai apsigyvensime Dubajuje.

Balis buvo pirmoji mūsų stotelė. 2016-aisiais apie jį dar mažai kas žinojo, mes taip pat. (Šypsosi.) Įsimylėjome salą – planavome pabūti porą savaičių, tada prasitęsėme vizą iki mėnesio. Vėliau keliavome po Tailandą, Malaiziją, Filipinus, bet kad ir kur vykome, manęs neapleido jausmas, kad reikia sugrįžti į Balį. Įkalbėjau draugę keisti planą. Per kelis mėnesius susipažinome su daugybe vietos žmonių, gavome darbus, kurių net nelabai ir ieškojome.

– Kas saloje taip traukė? Gamta, kultūra, žmonės?

– Turbūt viskas kartu. Laiko neleidome viešbutyje – kasdien tyrinėjome salą. Teko išmokti vairuoti motociklą, nes be jo čia – niekur. Aišku, pirmiausiai įvažiavome į sieną ir nusibrozdinome kelius. (Juokiasi.) Išmaišėme visus įmanomus kaimelius, krioklius. Įsimylėjome salą, nes pamatėme tikrą jos grožį, pažinome žmones. Balyje paprasta dar ir todėl, kad čia gyvena daug užsieniečių, yra įvairiausio maisto restoranų. Pasiilgęs europietiškos picos ar pastos lengvai jų gausi. Tas balansas buvo svarbus.

– Sugrįžti į Balį stipri nuojauta traukė ir dėl dar vienos priežasties – čia laukė pažintis su Widodo, jūsų vyru, o dabar jau ir dviejų atžalų tėčiu.

– Keliaudamos su drauge turėjome aiškų planą, kur ir kada apsistosime. Buvau atsakinga už nakvynių vietas ir jau visas rezervavusi, kai netikėtai radau naują. Jausmas, kad privalau ten nuvykti, buvo labai stiprus. Draugė šiek tiek ilgiau pasiliko Tailande, tad aš į išsirinktą „Airbnb“, pilną užsienio turistų, atvykau pirma. Kurdamasi pro kambario langą pamačiau, kad kieme moja namo savininkas, kviesdamas susipažinti. Tai buvo Dodo. Tą pačią dieną jis aprodė savo naujai statomą projektą, būtent kuris vėliau tapo pirmaisiais mūsų namais. Kai į viską pažvelgiu iš dabarties perspektyvos, atrodo neįtikėtina.

– Nuo pažinties dienos įvyko daugybė pokyčių – įsimylėjote, susituokėte, susilaukėte vaikų.

– Dodo – verslininkas, dviejų sūnų, dvylikamečio Karl ir penkiolikmečio Kyle, tėtis. Dėl darbo jis iki šiol daug keliauja, yra itin užimtas, tad ir mūsų santykiai vystėsi pamažu. Kaskart sugrįžęs iš kelionių jis kviesdavo pietų, rodydavo įdomiausias salos vietas, mus supantis draugų ratas vis didėjo. Dodo pasipiršo per pandemiją, kai neįsivaizdavome, ką atneš rytojus. Susituokėme, gimė sūnus, o prieš mažiau nei pusmetį sulaukėme dukrytės.

– Per pastarąjį dešimtmetį Balio veidas taip pat stipriai keitėsi dėl čia gyventi atvykstančių užsieniečių, atsivežančių savas idėjas, tradicijas ir verslus, tiesa?

– Pokytis neįtikėtinas. Žmonės plūsta į salą, statybos kyla nesuvokiamais tempais. Išvykę porai trejetui savaičių, grįžę randame dešimtį naujų restoranų.

Sparti plėtra turi ir pliusų, ir minusų. Seniau vietiniai tiesiog augindavo ryžius, nebuvo verslūs, neturėjo galimybių išleisti vaikų į mokyklą ar į universitetą. Augantis turistų srautas lėmė naujas darbo vietas, kylančius atlyginimus. Šeimos dabar turi gerokai didesnes galimybes. Kyla ir žemės kaina. Jos savininkai yra vietiniai, užsieniečiai dažniausiai gali tik išsinuomoti. Taigi, baliniečiai, turintys žemės, galės ją perduoti iš kartos į kartą.

Milžiniška salos problema – šiukšlės. Balis kardinaliai pasikeitė, bet vietos žmonių požiūris į rūšiavimą pasiliko toks pat. Trūksta švietimo apie plastiką, taršos pasekmes. Apie rūšiavimą nemoko mokyklose. Tiesa, iš visų pasaulio kraštų atvykusieji diegia naujas ekologijos, rūšiavimo taktikas, steigia savo kompanijas, tad tikiu, kad per ateinantį dešimtmetį ši problema dar gali būti įveikta.

– Ar saloje dar liko turizmo nepaliestos autentikos?

– Taip, tiesiog reikia pavažiuoti porą valandų nuo oro uosto. Kutos, Seminjako, Čangu, jau ir Pererenano vietoves formuoja atvykę užsieniečiai. Ten gausu puikių restoranų, įvairiausių vegetariškų, veganiškų maisto pasirinkimų, kokybiškų parduotuvių, bet tikros autentikos nepatirsi. Kai norisi ištrūkti iš Balio šurmulio, keliaujame į Kintamanį, kur pilna agurkų, pomidorų, braškių laukų. Gali sustoti, gauti kibirėlį ir prisirinkti uogų. Tai pat Munduką – ten kalnuota, žalia ir beprotiškai gražu. Yra vos vienas užsieniečių restoranas.

– Balis daugeliui asocijuojasi su atostogomis ir lėtumu. Jūsų kasdienybė, atvirkščiai, yra kupina dinamikos ir atsakomybių. Widodo – paplūdimio klubo „La Brisa“, restorano „Woods“ ir kavinės „7AM Bakers Club“ įkūrėjas, esate agentūros „Bali Solve“, padedančios užsieniečiams persikelti gyventi ir pradėti verslą Indonezijoje, įkūrėjai. Negana to, pati turite aprangos butiką „Uprising“, užsiimate „Airbnb“ nuoma, o neseniai ėmėtės juvelyrikos ženklo „Kaia Luxury Jewellery“ kūrimo. Kaip jūsų šeimai pavyksta išsaugoti balansą tarp darbų ir asmeninio gyvenimo?

– Žongliruoti veiklomis nėra lengva, bet labai padeda aplink suburti žmonės. Didžiuosius verslus stato mano vyras. Jis turi puikią komandą – virėjus, statybininkus. Aš esu šalia – patariu, padedu strateguoti.

Šiuo metu mano prioritetas – vaikai, ypač kai dukrytė dar tokia maža ir tenka keltis kelis kartus per naktį. Džiaugiuosi, kad ir mano parduotuvei siuvantis fabrikėlis puikiai funkcionuoja pats, ir butiko merginos savarankiškos – prižiūri, užsako, sutvarko. Man tereikia įsitraukti minimaliai.

Turbūt intensyviausias mano etapas buvo iki vaikų gimimo – agentūroje „Bali Solve“. Šią kompaniją tiesiogine žodžio prasme pastatėme namų svetainėje per pandemiją.

Juvelyrikos liniją vystau pamažu. Daug metų dirbu su drabužiais – turiu rūbų liniją savo parduotuvėje, rūpinuosi restoranų aprangomis, tad buvau įpratusi suktis tarp milžiniškų kiekių audinių ir gaminių. Labai norėjosi atsvaros, ko nors mažo ir trapaus. Patraukė juvelyrika. Netikėtai visas susidėliojo į savo vietas, o pavadinimą įkvėpė mano dukra.

– Ką jums reiškia motinystė? Kokių pokyčių ji atnešė?

– Visada norėjau vaikų. Vaikai – beprotiška meilė. Atrodo, širdis sprogsta apie juos kalbant, žiūrint į juos. Jie mane kasdien moko beprotiškos kantrybės. Vaikai padeda susiorganizuoti gyvenimo intensyvumą, įneša balanso, įžemina, moko sulėtinti tempą. Visada buvau bėganti, ką nors kurianti, įgyvendinanti. Atsiradę vaikai privertė stabtelėti ir pasimėgauti akimirka, pajusti laimę čia ir dabar.

– Kokios pasaulio kalbos skamba jūsų namuose?

– Darysime viską, kad vaikai kalbėtų keturiomis kalbomis. Anglų – nes tai tarptautinė kalba ir ja mudu su vyru bendraujame tarpusavyje. Lietuvių – nes aš iš Lietuvos, o mandarinų – nes tai tėčio gimtoji kalba. Dodo gimęs Kinijoje, bet nuo vaikystės augęs Indonezijoje. Mums svarbu susikalbėti su vietiniais, tad ir patys mokame indonezijiečių. Vaikai irgi turės ją išmokti.

– Jūsų namų lentynose – šimtai knygų. Esate aistringi skaitytojai?

– Su Kajumi labai mėgstame skaityti knygas – renkame jo knygų kolekciją. Kad ir kur keliautume, ieškome knygyno. Grįžtant namo lagaminas būna nelengvas. (Juokiasi.) Be skaitymo neįsivaizduojamas ir miego ritualas. Kas vakarą mano klausimas būna tas pats: „ar jau išsirinkai, ką skaitysime?“. Kajai irgi skaitau nuo gimimo. Norime, kad vaikai augtų su šiuo įpročiu.

– Pianinas – ypatingas jūsų namų atributas. Turite net du: didžiuoju skambina vyras, mažuoju – sūnus. Kaip šie instrumentai atkeliavo pas jus?

– Dodo namuose visada stovėjo pianinas. Nuo pažinties pradžios drauge gamindavome vakarienes, o jis grodavo ir dainuodavo. Tai mūsų ritualas. Kai praėjusiais metais keliavome po Kiniją, užmačiau nedidelį seną nuostabaus grožio medinį pianiną. Jį nupirkome Kajui. Jam labai patinka skambinti, grįžęs iš mokyklos mielai dainuoja dainas. Kaja jau irgi atranda klavišų garsus. Bandome abu vaikus nuo mažens pratinti prie muzikos.

– Jūsų šeimos namai – unikalūs. Kas buvo svarbu juos kuriant?

– Mano vyrui labai svarbi mediena. Statant tiek kitus, tiek mūsų namus, ieško tokios, kurią galima perdirbti. Seniau tiesiog važinėdavome po aplinkines salas, uostus, ieškodami nebenaudojamų laivų ar tik nugriauti tinkančių namų. Senų laivų, ilgai prabuvusių vandenyje, mediena yra beprotiškai graži.

Pastaruoju metu naudojame ir daug akmens. Akmenys savaime nėra tobuli, bet mes jų tokiais ir nesiekiame paversti: ieškome, deriname, minimaliai apdirbame ir bandome sudėti iš jų kuo natūralesnį vaizdą. Manau, tai duoda ypatingo grožio mūsų namams. Man labai svarbūs dideli langai. Vyras atneša medį ir akmenį, o man norisi visa tai nušviesti saulės šviesa. Taip ir gimsta jauki, maloni gyventi erdvė.

Kad ir kur gyventume, mus supa augalai. Šiuose namuose net viduje auga du milžiniški medžiai. Lipant laiptais jie visada prieš akis. Atsibudus ryte po jais būna prikritę lapų, tad kaip ir lauke reikia sušluoti. (Šypsosi.)

– Kurioje namų erdvėje pačiai mieliausia būti?

– Šiuo gyvenimo etapu – virtuvėje. Maisto gaminimas mane atpalaiduoja. Labai daug gaminame, eksperimentuojame, išbandome naujus receptus. Virtuvę rengėme taip, kad ji būtų ne tik estetiška, bet ir mums patogi. Viskas čia pasiekiama ranka.

– Dažnai pavyksta suburti šeimą prie bendro stalo?

– Pusryčius ir pietus kartu valgome retai, nes turime pilna veiklų, skiriasi grafikai, tačiau vakarienė – šventas reikalas. Tai svarbiausias mūsų šeimos metas, kai visi būname kartu.

– Virtuvėje svarbią vietą užima lauktuvės iš Lietuvos – naminės uogienės ir vaflių keptuvė. Skamba nostalgiškai.

– Niekaip neradau kokybiškos vaflinės, tad ją man atskraidino mama. Kaskart prieš jai mus aplankant užsiprašome ne tik lietuviškų knygų, bet ir uogienių. Patys į Lietuvą grįžtame vasarą, kai būna uogų sezonas. Išeini laukan, o ten – ir mėlynės, ir avietės, viskas už kelių metrų nuo namų durų. Iš tų uogų uogienę virdavo mano močiutė, pas kurią leisdavau vasaras, tad kiekvienas stiklainiukas primena vaikystę.

– Išlaikyti ryšius su šeima, draugais Lietuvoje – didelis iššūkis?

– Šeima mus aplanko kartą per metus. Norėtųsi dažniau, bet tėvai vis dar dirba. Tradiciškai Balyje jų sulaukiame per Velykas. Kaip tik būna pasibaigęs lietaus sezonas.

– Jūsų šeimos kasdienybė pilna gamtos grožio, namų estetikos, kalendoriuose – įdomiausi projektai ir nuolatinės kelionės, tačiau socialiniuose tinkluose to nepamatysime. Tai sąmoningas pasirinkimas?

– Mielai dalinuosi su tais, su kuriais noriu dalintis, o ne su tais, kurie nori žinoti, kaip gyvenu. Jei kas nors gražaus, man svarbaus vyksta gyvenime – pasidalinu su šeima, artimiausiomis draugėmis. Žinau, kad džiaugsis kartu. Mūsų gyvenimas labai dinamiškas, pilnas bendravimo su daugybe skirtingų žmonių, klientų. Visada esi apsuptas, daug savęs išdalini. Sugrįžus į namus, būnant su šeima labai norisi privatumo ir bent šį tą pasilikti sau.

– Iš tiesų, suderinti laiką pokalbiui nebuvo paprasta – panašu, kad jūsų šeimos gyvenimas tikrai intensyvus.

– Gyvenant Balyje mūsų dienos maksimaliai užpildytos. Mano vyrui ištisai skamba telefonas, reikia dalyvauti susirinkimuose, derinti reikalus. Mes čia tikrai neatostogaujame. Rutina išsunkia ir fiziškai, ir emociškai, nes beveik neturime akimirkų, kai nieko neveikiame. Atitrūkti nuo Balio mums labai svarbu ir reikalinga, norint išlaikyti tiek meilę salai, tiek savo veikloms. Keliaujame kiekvieną mėnesį.

– Kaip ilsitės, perkraunate vidines baterijas?

– Balyje mums sustoti sunku. Visada kas nors vyksta, kur nors dalyvaujame. Kelionės – didžiausias mūsų persikrovimo mygtukas. Gruodį tris savaites buvome Japonijoje, sugrįžom, tada vėl išskridom. Kitą savaitę skrendame į Singapūrą ir Tailandą. Šią vasarą penkioms savaitėms grįžtame į Lietuvą ir šiek tiek keliausime po Europą. Mėgstame aplankyti Italiją, Prancūziją, o šiemet žadame pamatyti ir Graikiją. Labai mėgstame slidinėti, tad kiekvienas Kalėdas leidžiame Japonijos kalnuose. Apskritai Japoniją dieviname dėl jos kultūros, maisto.

– Ar pirmą kartą atvykusi į Balį būtumėte pagalvojusi, jog gyvenimas po dešimtmečio atrodys taip? Nesinori kartais sau įsižnybti – pasitikrinti, ar viskas tikra?

– Su drauge, su kuria čia atkeliavome, mėgstame peržiūrėti, kas įvyko per penkmetį. Kur esame, ką dar norime nuveikti. Pokytis milžiniškas. O kai pasižiūri į dešimtį – išvis sunku suvokti. Jei žingsniuosime tokiu pačiu tempu kaip dabar, ką atneš ateinantis dešimtmetis? Taip susiklostė, kad ji irgi gyvena Balyje. Kartu džiaugiamės – gera matyti, kad einame į priekį, kuriame šeimas, verslus. Tai nėra tiesiog sėkmė, nes į viską įdedame labai daug darbo.

Tekstas: Erika Paulauskė
Nuotraukos: Gailė Juknytė & Santi Glencross, „Beyond That Wall“