Tarp puslapio ir erdvės: „Lamų slėnis“ „ArtVilnius’26“

Nuaidėjo „ArtVilnius’26“ mugė, kurios pagrindiniu akcentu šiemet tapo „Vilnius–Varšuva–Viena“. Mugė pristatė bendras trijų sostinių istorines patirtis, šiuolaikinio meno scenas ir šiandienos kultūrines kryptis. Jos leitmotyvas – kelias, kryptis ir judėjimas – tapo atspirties tašku ir „Lamų slėnio“ stendui.

Šiemet ieškojome būdo, kaip „Lamų slėnio“ stendas galėtų įgyti kitą formą – ne tik pristatyti leidinį, bet ir tapti savarankiška meno mugės dalimi. Norėjosi meninės išraiškos, kuri natūraliai susijungtų su tuo, kas esame ir ką kuriame.

Kartu su menininke Laura Matukonyte sukūrėme instaliaciją, kuria kvietėme popierių patirti erdvėje – kitaip nei kasdien: ne laikant rankose, vartant ir skaitant, o stebint jo santykį su aplinka, judėjimu ir pačia erdve.

Laura Matukonytė savo meninėje praktikoje tyrinėja popieriaus potencialą formos kūrimui, jungdama patirtį spaudos ir mados dizaino srityse su šiuolaikinės skulptūros kontekstais. Jos kūryboje svarbus dialogas su medžiaga – popierius tampa ne tik kūrybos pagrindu, bet ir savarankiška meninės raiškos priemone.

Šioje instaliacijoje popierius iš tekstais ir vaizdais užpildytų žurnalo puslapių persikelia į erdvę ir tampa skulptūrine struktūra. Lengvos jo plokštumos kuria laikiną, vizualiai atvirą sistemą, subtiliai kintančią nuo aplinkos judėjimo. Popierius čia tampa nebe tik informacijos nešėju – jis pats formuoja erdvę.

Tai dviejų skirtingų būdų kurti su ta pačia medžiaga susitikimas: leidinio ir skulptūros. Vienu atveju popierius pasakoja istorijas tekstais, fotografijomis ir vaizdais, kitu – formomis, ritmu, struktūra ir judėjimu.

Ant pjedestalų iškelti „Lamų slėnio“ žurnalai instaliacijoje įgauna ir simbolinę prasmę. Kiekvienas jų – skirtingo laiko, žmonių, vietų ir istorijų archyvas. Įprastai žurnalas yra vartomas ir skaitomas, tačiau šioje instaliacijoje jis tampa ir objektu, esančiu erdvėje.

Taip žurnale pasakojamos istorijos įgauna kitą mastelį ir reikšmę. Jos tampa ne tik turiniu, kurį galima perskaityti, bet ir fizine, matoma kultūrine atmintimi.

Instaliacijoje susitinka tai, kas „Lamų slėnio“ artima nuo pat pradžių – žmonės, jų istorijos, estetika, aplinka ir noras į kasdienius dalykus pažvelgti šiek tiek kitaip.

O popierius tampa jungtimi tarp leidinio ir meno kūrinio – tarp to, ką laikome rankose, ir to, ką galime patirti erdvėje.