Klaido Zaranko dešimt mėgstamiausių pasaulio kampelių

Kartu su keliautoju, fotografu Klaidu Zaranka vaizdais keliamės į dešimt vaikino mėgstamiausių pasaulio kampelių. Vietų, į kurias jis, nors ir aplankęs ne vieną kartą, vis dar nori sugrįžti. Nuo laukinės Kanados gamtos, Islandijos ledynų iki tankių Indonezijos džiunglių – kviečiame keliauti kartu!

1. ICEFIELDS PARKWAY, KANADA. Vienas gražiausių pasaulio kelių. 233 kilometrai, vedantys pro kalnus, ežerus, upes, krioklius, miškus ir laukinius gyvūnus. Čia galima pamatyti daugiau nei šimtą ledynų, kurie milijonus metų formavo ir vis dar formuoja šį nuostabų kraštovaizdį. Važiuoti šiuo keliu – lyg terapija. Čia nėra telefono ryšio, todėl visi modernaus gyvenimo dirgikliai nutyla, o tai padeda nurimti mintims ir susikoncentruoti į tai, kas prieš tave. Šis kelias – ideali vieta patirti laukinę gamtą saugiai. Įkvėpimas sugrįžti ir visa tai pamatyti dar kartą nepradingo net ir po daugelio kitų kelionių.

2. BANFO NACIONALINIS PARKAS, KANADA. Seniausias nacionalinis parkas Kanadoje. Jame – mažytis Banfo miestelis, lepinantis kalnų vaizdais ir gyvūnų gausybe: kojotai, lapės, elniai ir meškos čia įprasti gyventojai. Aplink Banfą – įvairių atspalvių vieni žymiausių pasaulio ežerų. Tai yra mano namai, net jeigu ir užaugau kitame pasaulio gale. Žmonės sako, kad to grožio dažnai nebemato, jis tarsi nublanksta kasdienybėje, o išlepintos akys pripranta. Ko gero, tiesa. Visgi man kalnai – ne tik gamtos stebuklas, bet ir mano hobių aikštelė. Tiek vasarą, tiek žiemą žygiavimas, stovyklavimas ir fotografija man neleidžia nuobodžiauti net ir gerai pažįstamose vietose. Neseniai draugai atsiuntė nuotrauką iš 1993 metų knygos, kurioje daugiau nei šimtas gražiausių pasaulio vietų, o tarp jų – ir Banfo ežerai. Tokios mažos akimirkos padeda dar labiau įvertinti vietą, kurią galiu vadinti namais.

3. LEDYNO NACIONALINIS PARKAS, MONTANA, JAV. 2019-ieji. Čia užgimė ir mano meilė kalnams. Pirmoji tolima kelionė iš Lietuvos. Pirmosios kalnų viršūnės ir naktys stovyklaujant. Ši vieta pastūmėjo mane tolesniems nuotykiams, kelionėms ir išbandymams. Mano šeimoje kelionės niekada nebuvo prioritetas, užaugau ir didžiąją dalį gyvenimo praleidau mieste, daug sportavau ir su stovyklavimu ar žygiavimu nieko bendro neturėjau. Persikėlimas gyventi į nedidelį kalnų kaimelį apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis, tarsi pabudino manyje vidinį nuotykių ieškotoją, apie kurį prieš tai nežinojau. Per šią trijų mėnesių kelionę ne tik pamačiau kalnus, bet ir pažinau save, formavau naujus pomėgius, atradau gyvenimo kryptį. Praėjusią vasarą, po penkerių metų, turėjau galimybę ir vėl aplankyti Ledyno nacionalinį parką. Lyg laiko mašina grįžau atgal.

4. OLIMPO NACIONALINIS PARKAS, VAŠINGTONAS, JAV. Ko gero, viena išskirtiniausių vietų, kurias teko aplankyti! Šis pasakiškai gražus nacionalinis parkas talpina net kelias skirtingas ekosistemas – ledynų padengtus ir išraižytus kalnus, didžiausius pasaulio vidutinio klimato atogrąžų miškus ir visiškai laukinę apie 112 kilometrų besitęsiančią vandenyno pakrantę. Vašingtono atogrąžų miškai man padarė didžiausią įspūdį. Kasmet jie sulaukia apie 7,5 metrų lietaus, o tai yra maždaug dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje! Toks milžiniškas lietaus kiekis leidžia medžiams augti visus metus, užaugti iki 55 metrų aukščio ir išgyventi daugiau nei tūkstantį metų! Kadangi kalnai yra taip arti vandenyno, kylantys debesys dažnai atneša rūką, kuris padengia miškus ir taip sukuria absoliučiai magišką atmosferą. Niekur neteko matyti tiek gyvybės. Miškai – sudėtingas fotografijos objektas, mat juose apstu dėmesį blaškančių detalių, todėl susikoncentruoti į mažesnes detales ir sekti šviesą buvo tikras iššūkis.

5. OREGONO PAKRANTĖ, JAV. Čia nėra tradicinių žydrų paplūdimių. Oregono pakrantė siūlo atšiauresnius, laukinius, uolėtus ir sunkiai pasiekiamus paplūdimius. Gegužė Kanados kalnuose dažnai būna vėsi ir dar vis snieguota, todėl pabėgti prie vandenyno buvo gera mintis. Pasisekė ir dėl to, kad lepino saulė, tad pavyko pamatyti daugybę saulėtekių ir saulėlydžių. Beveik kasnakt miegojau prie vandenyno, klausydamasis, kaip bangos trankosi į uolas. Ne mažiau įspūdingi pasirodė ir miškai, kurie, maitinami rūko nuo vandenyno, buvo itin vešlūs, žali ir pilni gyvybės. Didžioji dalis pakrantės yra gana stati, todėl palipus aukščiau pavyko pamatyti ir vandenyne plaukiojančius banginius. Tai buvo pirmasis mano kartas fotografuojant vandenyną, padariau nemažai klaidų, tačiau daug išmokau ir mėgavausi kiekviena akimirka. Visa ši pakrantė paliko neišdildomą įspūdį ir norą sugrįžti atsirevanšuoti vandenynui!

6. ŠIAURĖS IR RYTŲ BALIS, INDONEZIJA. Aš, kaip ir absoliuti dauguma keliautojų, pažintį su Baliu pradėjau nuo pietinės salos dalies. Tai labiausiai išvystyta, turistų, madingų restoranų, žydrų pakrančių pilna Balio pusė, kuri kartu pasižymi ir daugybe šiukšlių bei aukšta tarša. Po dviejų mėnesių pažinau ir tikrąjį Balį – turistų nenušnerkštą, godumo nesugadintą ir natūralaus grožio pilną. Ši maža sala talpina sunkiai suvokiamą kultūrinę ir gamtos įvairovę. Šiaurinėje dalyje pasitaikydavo momentų, kai vietiniai žmonės šiek tiek nustebdavo mane pamatę. Būtent šioje dalyje visiškai įsimylėjau krioklius ir jų fotografiją. Galėjau mėgautis turizmo nepaliestomis džiunglėmis, miegoti ant kalvų, nuo kurių stebėdavau jūra slenkančias lietaus audras ir žaibus. Ramybė, kurios man reikėjo. Rytinėje dalyje mėgavausi juodo smėlio paplūdimiais ir vulkanų vaizdais. Kaimelyje ant vulkano šlaito sutikti vaikai supažindino mane su vietine kaimo beždžione. Visi šiose Balio dalyse sutikti žmonės man paliko gražiausius atsiminimus!

7. ISLANDIJOS AUKŠTUMA, ISLANDIJA. Turėjau galimybę du kartus žygiuoti 80 kilometrų atkarpą pro šią atšiaurią, sunkiai pasiekiamą, gyvybei nedraugišką Islandijos dalį, kuri sudaro apie 40 proc. visos šalies ploto. Pirmą kartą žygiavau 2020-ųjų vasarą. Tai buvo pirmasis mano ilgas žygis, kai kiekvieną dieną miegojau vis kitoje vietoje. Pirmoji didelė audra, kuri visiškai sulaužė mano palapinę, išplovė visus daiktus ir privertė ieškoti prieglobsčio kalnų namelyje-pastogėje. Pasisekė. Tąkart supratau, kad blogas oras neišvengiamas, o po blogo oro saulė dar labiau džiugina. Sunkumai ir iššūkiai yra neišvengiama kelionių dalis, ypač jeigu norisi pamatyti tą gamtos grožį, kurio pro mašinos langą nepamatysi. Audrose įstrigę žmonės, patvinusios upės ar gelbėjimo operacijos ten nėra retenybė. Visgi gamta čia įspūdinga – kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia kas 10 kilometrų. Nuo spalvotų kalnų, garuojančios žemės, karštųjų versmių, juodo vulkaninio smėlio dykumų, iki garsiųjų Móði ir Magni kraterių, susiformavusių 2010-aisiais išsiveržus ugnikalniui. Viskas čia lyg iš kitos planetos. Sugrįšiu ir trečią kartą.

8. O’HAROS EŽERAS, YOHO NACIONALINIS PARKAS, KANADA. Be O’Haros, čia yra ir dar keli dangaus žydrumo ežerai ir visi jie – daugiau nei 2 kilometrų aukštyje. Dėl besikeičiančio klimato ir tirpstančių ledynų ekosistema čia ypač jautri, todėl ši vieta yra kruopščiai saugoma. Ją pamatyti gali vos keli šimtai žmonių per dieną, o dar mažiau čia praleisti naktį. Per pastarąsias dvi vasaras man tą padaryti pavyko net penkis kartus! Kalnai, ledynai, akinančios spalvos ežerai, gėlių pilnos pievos ir vieni gražiausių takų, vedančių į nuotykius, kurių neįmanoma užmiršti. Visgi man ši vieta – pirmiausia joje sutikti žmonės. Draugai, kuriuos pavyko ten nuvesti, žmonės, kuriuos sutikau kopdamas, senoliai, besidalinantys istorijomis ir grįžtantys čia daug metų iš eilės. Pasakojimai, istorijos ir ašaros prie degančio laužo. Tariu „ačiū“ visatai už visas galimybes patirti gyvenimą!

9. MOUNT ASSINIBOINE PROVINCINIS PARKAS, KANADA. Šio parko pažiba – daugiau nei 3,5 kilometrų aukščio viršūnė, vadinama Kanados Materhornu. Priešais viršūnę – žydrasis Marvelo ežeras. Vieninteliai būdai ten nusigauti – žygiuoti pėsčiomis apie 30 kilometrų arba skristi sraigtasparniu. Turėjau galimybę aplankyti šią atokią vietą net tris vasaras iš eilės, ją parodyti draugams, čia savo sužadėtinę supažindinau su stovyklavimu kalnuose. Maudynės lediniame ežere, kopimas į aplinkines viršūnes, gulėjimas saulėje – tai man be galo ypatinga vieta.

10. STOKSNESO PUSIASALIS, ISLANDIJA. Nors daugelis čia atvykstančių žmonių renkasi greičiau pasiekiamas ir mažiau laiko reikalaujančias Islandijos vietas, aš rekomenduočiau nepraleisti progos aplankyti ir Stoksneso pusiasalį! Gyvenau Islandijoje per patį pandemijos įkarštį, todėl mano ryšys su šia vieta šiek tiek kitoks. Šalies sienos buvo uždarytos, turistai nebuvo įleidžiami ir vietos, kurios paprastai sulaukia minios žmonių, buvo absoliučiai tuščios. Kadangi kelionės buvo beveik sustojusios, naudojausi kiekviena proga pabėgti iš sostinės ir pakeliauti šalies viduje. Jeigu reikėtų išrinkti paplūdimį, tobulai atitinkantį Islandiją, rinkčiausi Stoksnesą. Atšiaurus, padengtas juodu vulkaniniu smėliu, smailais kalnais, beveik skalaujamais riaumojančio Atlanto vandenyno. Tobula vieta fotografijai ir pasivaikščiojimui. O jeigu labai pasiseks, pamatysite ruonius, gulinėjančius ant uolų netoli kranto.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: asmeninis archyvas