Rytas gražiausiame Vilniaus balkone

Kai gydytojos, medicinos mokslų daktarės Ritos Krikštopaitytės paklausiu, ar padėkos raštus už gražiausią Vilniaus balkoną gauna kasmet, ji nusišypso: „Kas antrus metus.“ Kiekvieną kartą eidama M. K. Čiurlionio gatve stabtelėdavau prie jos gėlėto balkono ir pagalvodavau, kokia gi jo istorija. Tikiu, kad aš tokia ne viena.

– Rita, ar kalbatės su savo gėlėmis?

– Kalbuosi. Dažniausiai jas laistyti einu labai anksti ryte, kai mažiau žmonių gatvėje – tada su jomis ir pasikalbu, pagiriu, pasidžiaugiu, kaip auga, arba pagailiu, kad nuskriaudžiau, jei per mažai patręšiau. Kai kurios gėlės, pavyzdžiui, surfinijos, kenčia nuo smarkaus lietaus, bet gavę trąšų atsigauna ir vėl apsipila žiedais. Na, šiemet lietus sustygavo taip, kad laistyti balkoną reikia mažai, tačiau ir gėlių grožiui tai turi įtakos.

– Daugybę metų žaviuosi jūsų balkonu ir aš tokia ne viena! Kokia jo istorija? Dar jūsų mama pradėjo auginti čia gėles?

– Turiu nuotrauką, kur aš gal aštuonerių, o balkonas jau apaugęs. Žinoma, ne taip kaip dabar, tada jį puošė vadinamieji fasoliai – pupelės, nasturtos, jurginai. Tais laikais tokių gražių gėlių, kokių galima įsigyti dabar, nebuvo, tačiau balkonas visada buvo žalias. Mama taip pat buvo pasodinusi vynvytį – kai balkoną remontavome, vienoje pusėje jį nualino darbininkai, tačiau kitoje senasis, dar mamos sodintas vynvytis išliko. Tai nelepus augalas, kurio lapai gražiai raudonuoja. Jau kai pamatai raustančius lapus ant vynvyčio, žinai – ateina ruduo.

Dar kadaise čia buvo tokie mediniai vazonai, kuriuos mums sumeistravo vienas bičiulis auksarankis, gyvenęs kaimynystėje. Tai buvo vieni pirmųjų metų, kai apsigyvenome šitame name. O paskui, kai mama paliko pasaulį, norėjau tęsti tą tradiciją, juolab kai tokių gražių gėlių atsirado. Ir vazonų patogių. (Šypsosi.) O ir aplinkinius tas mano balkonas džiugina. Šiemet buvau išvažiavusi su vaikais į JAV ir truputį pavėlavau jį apsodinti. Pradėjusi darbus iš vienos gatve ėjusios ponios išgirdau: „Pagaliau, pagaliau!“.

– Taip laukė jūsų žiedų?

– Laukė. Bet kartais aš jau pati noriu sustoti… (Šypsosi.) Tik kai esi pripratęs, be žiedų balkonas atrodo labai tuščias. Štai pernai buvo prognozuojama didžiulė audra, aš jau buvau apsodinusi visą balkoną surfinijomis. Tokios buvo gražios, galvoju, negi dabar viską sunaikins. Tad vazonus sunešiau čia, nuklojau visas grindis. Išėjus į balkoną jis pasirodė tarsi nuogas, nejaukus. Tos audros taip ir nebuvo, viską sunešiau atgal ir toliau tęsiu tradiciją. Gerai, kad yra gerų draugų ir kaimynų – kai karšta, gėles reikia laistyti kasdien, vazonai nėra dideli, todėl greitai išdžiūsta, o gėlės mėgsta vandenį. Visada reikia su kuo nors susitarti, kad padėtų. Taip pat ir vaikai palaisto – sūnus, dukra ar žentas.

– Tai jie suorganizavo jums ir laistymo žarną, kad būtų patogiau?

– Tiesa, yra viena iš vonios kambario, kad nereikėtų daug nešioti. Nors vaikščiojimas ir nešiojimas visai sveika. (Šypsosi.) Bet kartais taip palaistyti paprasčiau.

– Papasakokite, kaip gimsta jūsų gėlių kompozicijos – ar kiekvienas augalas turi savo vietą ir prasmę?

– Vienais metais, per dukros vestuves, visą balkoną dekoravau baltomis gėlėmis, įterpdama šiek tiek rausvų ir melsvų žiedų. Pasirodo, ne taip lengva gauti baltų gėlių: apvažiavau ne vieną šiltnamį, kol visas susirinkau. Bet balkonas atrodė labai gražiai. Žinoma, kaip tyčia, prieš pat vestuves pačiame balkono priekyje didelis plotas gėlių ėmė ir nuvyto. O kadangi tuo metu reikėjo ir dirbti, ir vestuvėms ruoštis, nuvažiavau į prekybos centrą, nupirkau didelių dirbtinių gėlių ir prikaišiojau į tuščias vietas. Nuotraukose viskas atrodo gerai, bet aš žinau, kurios yra netikros. (Juokiasi.)

Kalbant apie kompozicijas, gėles perku šiltnamiuose. Rudaminos plente yra daug metų veikiantys šiltnamiai, gėlės ten sveikos ir gerai patręštos. Taip pat važiuojant oro uosto link yra geri šiltnamiai. Mane ten jau pažįsta, dažnai klausia: „Ir vėl sodinsite?“. (Šypsosi.) Prisirenku ten visko, ko širdis geidžia, susodinu, tada išeinu į gatvę pasižiūrėti iš toliau, nusifotografuoju. Nuotraukoje gerai matyti, ar spalvos dera. Jei reikia, pakeiti vietomis. Aš esu medikė, tad man tai kaip žaidimas.

Patinka į tarpus įsodinti kokių nors kvapnių gėlių, pavyzdžiui, čia auga medutis, kuris taip maloniai kvepia. Anksčiau augindavau violetines vakarais prakvimpančias dvirages leukonijas, tik šiemet kažkaip užvėlavau pasisodinti. Taip pat mėgstu svyrančias surfinijas ir pelargonijas. Pelargonijos yra ypač tvirtos gėlės, galinčios peržiemoti visą šaltąjį sezoną. Štai jau dvejus metus išbandžiau tokį būdą: rudenį pelargonijas ištraukiu, nuplaunu jų šaknis ir sudedu į kartoninę dėžę. Ir patikėkite, jos išgyvena! Pavasarį atidarai tą dėžę, o ten jau ir maži žiedeliai, ir lapeliai, nors šaknys visą laiką buvo plikos. Neįtikėtinai patvarios gėlės.

– Tarp gėlių mačiau ir valgomų augaliukų?

– Dėl smagumo vaikams pasodinu pomidorų. Internete pamačiau, kad suvalgius papriką, likusį viduriuką su visomis sėklomis galima tiesiog įkasti į žemę. Šiemet taip ir padariau. Kaip tik prieš jums ateinant tvarkydamasi pamačiau, kad jau kabo vaisiai – dar žali, bet turėtų sunokti ir paraudonuoti. Turiu ir prieskoninių žolelių: bazilikų, rozmarinų, šiek tiek petražolių. Toks mažas sodelis. Kai anūkai buvo visai maži, sodindavau vynuoginius pomidorus, kad patys galėtų nusiskinti. Jiems būdavo didelis džiaugsmas kasdien ateiti ir surasti prinokusį pomidoriuką. O jau kokie jie gardūs būna, nuskinti tiesiai iš balkono. Ši pusė – pietinė, todėl čia labai saulėta.

Turiu penkis anūkus. Vyriausiajai – septyniolika, o jauniausiam – šešeri. Jiems čia būdavo ir pripučiamas baseinas maudynėms, ir antklodės patiestos, nes, nors vietos ir nedaug, taip saldu gulėti balkone. Ir mano vaikams liko daug prisiminimų bei nuotraukų. Balkonas – toks smagus šių namų priedas.

– Užsiminėt, kad sulaukiate daug dėmesio iš praeivių.

– Kadangi šį darbą darau jau daug metų, prisimenu laikus, kai pro šalį eidami užsieniečiai vis šūkteldavo: „Oi, kaip gražu!“. Vietiniai, būdavo, pasižiūri – matai, kad jie mato, bet nuleidžia akis ir nuskuba toliau. Bet dabar jau tikrai nuolat sulaukiu pagyrų. Netgi žiemos metu – pavyzdžiui, per Kalėdas prikabinu ant valo burbulų, kad jie judėtų vėjyje, ir nors gėlių jau seniai nebebūna, praeiviai žino šią vietą, šūkteli, kad gražu ir žiemą. Patys gražiausi komplimentai būna netikėti. Štai neseniai vienas jaunuolis, toks stilingas, su apvaliais akinukais kaip Džono Lenono, sako: „Panele, jūsų tokios gražios gėlės.“ Kaip aš susijuokiau!

– Kokios mielos istorijos, nuostabu. Rita, o ar pavyktų apibūdinti, ką jums pačiai duoda laikas balkone? Ką sodininkystė jumyse ugdo?

– Ji suteikia kažkokią neapčiuopiamą ramybę. Kai išeini tvarkyti gėlių, visos mintys persikrauna. Mediko darbas yra įtemptas – kai dirbau, patirdavau tikrai daug įtampos, todėl ryte, visų pirma, norėdavau ne kavos išgerti, o tiesiog išeiti į balkoną, su gėlėmis pakalbėti. Apskritai, mėgstu žemės darbus, patinka sodinti ir auginti įvairius augalus, tad pats procesas jau teikia malonumą. O kai matai, kaip iš mažų daigelių viskas išbujoja, žiedai nusvyra žemyn, o ir tos spalvos tave taip gražiai veikia – labai smagu.

– Esate gydytoja, citologijos mokslų daktarė. Kaip prasidėjo jūsų profesinis kelias?

– Tai įdomi, graži, reikalinga ir labai atsakinga specialybė. Aš ją pasirinkau, nes mano tėtis buvo gastroenterologas, profesorius ir labai norėjo, kad mes, vaikai, taip pat taptume mokslininkais, o ne vien gydytojais. Tėtis taip pat paskatino pretenduoti į mokslinio darbuotojo vietą Tuberkuliozės ir plaučių ligų institute. Tuo metu visiškai nežinojau, kas yra toji citologija. Tiesą sakant, 1976-aisiais Lietuvoje apskritai mažai kas žinojo. Citologija – tai mokslas apie ląsteles. Atliekant citologinį tyrimą, žiūrima į atskiras ląsteles ir pagal jų pakitimus diagnozuojami įvairūs susirgimai. Kai sergam, iš tiesų serga mūsų ląstelės – jos ima keistis. Šis metodas ypač svarbus onkologinių ligų, navikų diagnostikai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, navikinės ląstelės yra labai gražios ir įvairios.

– Papasakokite plačiau.

– Kaip žinote, ląstelė susideda iš citoplazmos, branduolio ir kitų dalių. Kai ląstelė ima vėžėti, šios jos dalys keičiasi. Pavyzdžiui, mažas branduoliukas neproporcingai išdidėja, keičiasi ir pačios ląstelės forma. Kiekvieno onkologinio darinio ląstelės yra skirtingos – nėra nė vienos vienodos. Citologiniam tyrimui ląstelės gaunamos imant nuograndas arba punktuojant, tai yra, atsiurbiant jas iš darinio. Dabar tikriausiai žinote apie gimdos kaklelio vėžio profilaktikos programą, pagal kurią imami gimdos kaklelio ląstelių mėginiai ir ieškoma ikivėžinių pakitimų. Programos tikslas – nustatyti pakitimus dar iki tol, kol ląstelės tampa vėžinėmis. Laiku juos aptikus, galima sėkmingai pritaikyti gydymą ir moteris liks sveika. Deja, Lietuvoje moterys šių tyrimų vengia – juos atlieka tik menkas procentas, o programos efektas pasiekiamas tik tada, kai joje dalyvauja bent 60 proc. moterų.

– O kiek pasitikrina dabar?

– Tik apie 28–30 proc. Iš savo ilgos, daugiau nei keturiasdešimties metų patirties citologijos srityje galiu pasakyti: liga nesirenka nei pagal veidą, nei pagal grožį ar profesiją. Tiesiog reikia nueiti pasidaryti tepinėlį ir taškas. Jei rašysite, būtinai tai paminėkite. Kiek per tuos metus matyta tragedijų… Pavyzdžiui, jeigu moteris turėjo daugiau nei du lytinius partnerius, o tie partneriai – dar kitų partnerių, tikimybė užsikrėsti žmogaus papilomos virusu (ŽPV) labai išauga. Tačiau kaip jis elgsis konkrečiame organizme, niekas nežino. Jis gali paskatinti onkologinius ląstelių pakitimus, o gali ir nieko blogo nepadaryti – galbūt suveiks jūsų imuninė sistema ar genetika. Mes viso to nežinome, todėl nėra čia ko filosofuoti – tiesiog reikia nueiti, atlikti tyrimą ir viskas.

JAV profilaktinius patikrinimus pradėjo daryti dar 1949 metais – tais pačiais, kai aš gimiau. O kiek kelio mums teko nueiti, kiek teko apie tai kalbėti. Pamenu, viena gydytoja man net yra sakiusi: „Tu nori man pasakyti, kad aš šį tyrimą turiu daryti kiekvienai moteriai?“. Aš ne noriu pasakyti – aš atkakliai tai sakau. Bet tas įsitikinimas, kad „pats viską žinau geriausiai“, pas mus, deja, vis dar gajus. Ši profilaktinė programa yra tokia pat svarbi kaip ir kitos – pavyzdžiui, vyrų prostatos ar žarnyno vėžio. Tiesa, vyrų prostatos vėžio patikra jau nėra citologija, ten atliekamas baltymo tyrimas kraujyje.

– Dirbote labai atsakingą ir svarbų darbą.

– Taip, atsakomybė buvo didelė: priklausomai nuo to, kokią diagnozę parašai, žmogui gali prireikti operacijos. Jeigu diagnozuoji neteisingai, jį gali išoperuoti per anksti ir tai bus tavo klaida. Atsakomybė visus medikus labai slegia. Nors jie visi atrodo ramūs bei šaunūs, iš tiesų nuolat galvoja apie pacientus, jaudinasi dėl jų ir rūpinasi.

– Grįžtant prie vietos, kur rasdavote ramybę, – ar papasakotumėte apie šių nuostabių namų istoriją?

– Gimus dukrai, kartą stovėjau su ja vežimėlyje balkone, kai pro šalį ėjęs vyras lenkiškai paklausė: „Ar galima pas jus užeiti? Noriu kai ko paklausti.“ Kadangi moku lenkiškai, supratau jį. Pasirodo, jo kaimynas Lenkijoje buvo vienas iš buvusių šio buto nuomininkų, kuris čia gyveno prieš karą ir turėjo gražią meilės istoriją. Tas buvęs gyventojas ir paprašė ateiti pažiūrėti, ar namas tebestovi ir kaip čia viskas dabar atrodo.

Mums pasakojo, kad šį namą pastatė inžinierius, ketinęs butus nuomoti. Tačiau prasidėjus karui jis pabėgo į Lenkiją, o namas liko. Mes čia atsikraustėme… Dieve, kuriais metais? Lyg 1958-aisiais. O šis paveikslas, vaizduojantis Palangą, nutapytas 1959-aisiais. Jį tėvams įkurtuvių proga padovanojo draugai. Jame pavaizduotas Tiškevičių parko tvenkinukas.

Iš pradžių čia gyvenome dalindamiesi bendra virtuve su vienais kaimynais, vėliau – su kitais. Taip viskas ir keliavo iš kartos į kartą – tėvai, mes, mano vaikai, dabar pas mane mėgsta lankytis anūkai. Tada namai būna šiek tiek linksmesni ir ne tokie tvarkingi. (Šypsosi.) Bet tame ir slypi didelis džiaugsmas.

– Minėjote, kad šį kambarį išlaikėte tokį, koks jis buvo, kai buvote dar mažytė?

– Taip, sienos, baldai, paveikslai – viskas dar mamos rankų liesta, nors praėjo jau tiek metų.

– Įtariu, kad kai geras oras, jūsų balkono durys visą laiką būna praviros.

– Stengiuosi kuo daugiau laikyti praviras. Smagu girdėti praeivius ir matyti gėles iš vidaus – tikrai mieliau, negu kad matytum plikus metalinius virbalus.

– O jei vieną dieną reikėtų viską perkelti į kitą balkoną – ką pasiimtumėte pirmiausia?

– Turbūt tą dar mamos sodintą vynvytį. Šiemet jis labai anksti pradėjo raudonuoti – paprastai tai nutinka rugsėjo mėnesį. Nors ir laisčiau jį, kai buvo sausa, ir dabar drėgmės netrūksta… Galbūt kaip tik dėl pertekliaus, kas žino. Tad vynvytį, kaip mamos prisiminimą, o visa kita… (Šypsosi.) Jau ir vazonai čia senoki, galbūt kitais metais reikės juos keisti.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Rūta Floral