Kad ir kaip sudėtinga apibrėžti savo kūrybinę veiklą, elektroninės muzikos kūrėjas, didžėjus Liudas Lazauskas-Roe Deers tai daro paprastai, bet puikiai – juokaudamas ją apibūdina kaip „keistą, tačiau šokamą“ muziką. „Šokių aikštelė tam tikra prasme yra gyvenimo atspindys, o groti monotoniškai niekad netiko nei mano būdui, nei skoniui“, – dalijasi atlikėjas.
– Liudai, neseniai sugrįžai iš Meksikos, kur viešėjai visą mėnesį. Pasidalink įspūdžiais.
– Tai jau trečioji mano viešnagė šioje šalyje, tik šįkart pagrindinis kelionės tikslas buvo ne turas, o poilsis. Pradžia pasitaikė kiek banguota – vis pasivydavo būsimi ir besitęsiantys projektai, tad vis tekdavo sugrįžti į Lietuvos laiko zoną. Visgi keletą savaičių praleidus paplūdimiuose pavyko ir atsikvėpti. Nors paskutinė savaitė vėl buvo intensyvi: grojau trijuose skirtinguose miestuose, tad per keturias dienas teko apkeliauti visą šalį. Meksikoje dauguma skrydžių vėluoja, tad atsiranda laiko susipažinti su vietiniais. Besikalbėdamas su kitais lėktuvo laukiančiais keleiviais supratau, kad jau esu aplankęs daugiau miestų nei statistinis meksikietis. Bet taip jau būna didelėje šalyje. Atrodo, galėtum mėnesį gyventi viename mieste ir vis tiek jo viso neištyrinėtum.
– Ir praėjusieji metai tau buvo gana intensyvūs, bet dosnūs, taip? Kokius įvykius išskirtum, žvelgdamas atgal?
– Iš tiesų 2024-ieji buvo vieni intensyviausių ir tikrai rekordiniai grojimo kiekiu – bandėme skaičiuoti, tačiau taip ir nesuvedėme statistikos. Išleidau daug muzikos, paminėjimo vertas ir pirmasis koncertas su orkestru „Midsummer“ festivalyje. Turėsime šio projekto tęstinumą – išleisime koncerto filmą ir garso įrašą, tad visi galės jį pamatyti ir pasiklausyti vinilo formatu.
Iškart po „Midsummer“ sugrįžau į studiją tęsti naujo albumo darbų, tačiau netrukus juos teko patraukti į šoną. 2025-ieji – Čiurlionio metai. Kadangi esu kilęs iš Druskininkų, kurie šiemet yra Lietuvos kultūros sostinė, sumanėme atidarymo renginiui sukurti elektroninę simfoniją „Didysis Čiurlys“. Remdamiesi Čiurlionio simfoninėmis poemomis „Miškas“, „Jūra“ ir „Kęstutis“, sukūrėme 12 kompozicijų albumą, kurį sausio pradžioje gyvai atlikome Druskininkuose. Dirbome kartu su prancūzų choreografu Sadecku Berrabahu, kuris pastatė choreografiją daugiau nei šimtui šokėjų. Visos komandos indėlis neįtikėtinas – labai džiaugiuosi tuo, ką pavyko sukurti vos per pusantro mėnesio.
Daug grojimo, daug naujų amplua, tačiau dabar visą savo dėmesį skirsiu naujam albumui, kuris bus kitoks nei pirmasis. Tai bus dainų, o ne šokių muzikos albumas – šis tas naujo man pačiam.
Taip pat noriu grįžti prie muzikos leidybos. Su bičiuliu Titu Motuzu esame įkūrę lietuviškai elektronikai dedikuotą įrašų kompaniją „Good Skills“. Norėjosi padėti suteikti jauniems atlikėjams saugų startą ir sukurti tokius namus, kokių pats, būdamas muzikos pirmokas, ieškojau. Esame labiau butikas nei supermarketas – siekiame išlaikyti kokybės filtrą, todėl šiemet planuojame išleisti dar penkis kitų atlikėjų muzikos leidinius.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos elektroninė scena sparčiai augo, tik kūrėjų vis dar nėra tiek daug, kiek transliuotojų. Turinio paieška ir kūrimas bet kuriuo formatu – ar vinilu, ar skaitmeniniu leidiniu – užtrunka. Džiaugiuosi, kad muzikantų daugėja, kad jie nepasiduoda, nors ir retai kam pavyksta iš pirmo karto, ypač šių dienų rinkoje.
1980–90 m. buvo laikomi auksiniu muzikos laikotarpiu. Tuo metu, rodos, natūraliai veikė atrankos filtras: užtrukdavo, kol surasdavai įrašų studiją, leidybinę kompaniją ir išleisdavai kūrinį. Dabar kurti gali visi, o jei reikia, dainą gali išleisti ir per 5 minutes. Barjerų nebėra – visi plaukioja toje pačioje rinkoje, tačiau klausimas išlieka tas pats: ar tavo pastebimumo ir išskirtinumo užteks šiai jūrai perplaukti. Bet tai ir yra šio žaidimo dalis – niekada nežinai. (Šypsosi.)
– Tęsiant šią mintį, pasidalink, kaip apskritai vertini šiuolaikinę šokių sceną ir lietuvišką elektroninę muziką?
– Vilniuje gyvenu jau penkiolika metų, dar po kelerių būsiu matęs dvi pasikeitusias kartas. Gal netgi daugiau! Iš vidaus stebėjau visą elektroninės muzikos pradžią ir pakilimą. Šiuo metu visame pasaulyje jaučiamas ryškus pokytis – klubinė kultūra, veikiama socialinių medijų, nuomonės formuotojų ir didelio komercinio techno iškilimo, gerokai pasikeitė, jaunoji karta ją mato kitaip. Daug prie pokyčio prisidėjo ir pandemija, kuri uždarė visus į namus, todėl klubinė kultūra persikėlė į transliavimo formatą ir buvo imta stebėti kaip televizija. Dauguma žiūrovų ir dalyvių taip ten ir pasiliko, tai tapo tarsi nauja norma.
Mano karta į šokių muziką atėjo tada, kai ji buvo undergroundas. Nors dabar šis žodis nebetenka prasmės, mat tai turėtų būti kažkas nauja, dar neatrasta. Techno muzika dabar renka didžiausias auditorijas – vadinasi, ji jau tapo popkultūros dalimi. Šis apsivertimas kultūriškai keistas, ypač kalbant apie muzikos pažinimą. Prieš 20 metų, kai tik pradėjau groti, žinojau, kad rate, kuriame sukuosi, aš vienintelis būsiu girdėjęs tą dainą. Didžiausias malonumas buvo groti kūrinį, kurį žmogus girdi pirmą kartą, matyti jo teigiamą reakciją – atradimo dovana.
– Dabar to nebeliko?
– Laikui bėgant pasikeitė vertybės – žmonėms vis labiau patinka tai, kas populiaru. Pavyzdžiui, mados pasaulyje anksčiau visi norėjo turėti tą pačią kietą kepurę – dabar tą patį pastebiu ir muzikoje. Trūksta talento ne tik paimti seną kūrinį ir prikelti jį pagal šiuo metu populiarų skambesį, o iš tikrųjų sukurti ką nors naujo. Dabar klausomės to, ką mūsų tėvai girdėjo 90-aisiais, jaunoji karta tai vadina techno muzika. Mano akimis, tai nėra labai kūrybinga.
Aš apeliuoju į muziką ne tik su žodžiais, bet ir su melodija. Manau, kad elektroninė muzika taip pat gali būti muzikali, o tas „TikToko“ techno, dabar užtvindęs visas šokių aikšteles, tikiuosi, bus tik laikina tendencija, daug tokių mes jau pragyvenome. Ne viskas, kas buvo seniai, yra gerai, ir ne viskas šiandien turi atgimti kaip mada – toks mano moto. Gal reikėtų grąžinti į eterį talentą ir idėją, o ne kažkokį seną ir, neretai, pritemptą dalyką.
Žinoma, neteigiu, kad viskas, ką aptarėme apie šiuolaikines Z kartos šokių aikšteles, yra blogai. Pasaulio mastu matome sugrįžtančius žanrus. Tačiau visa tai – pamatiniai akmenys, atkeliavę iš roko, hiphopo, disco ir house muzikos, o mes tiesiog jungiame skirtingų laikmečių elementus. Net skirtingos šalys yra pasidaliję skirtingais skambesiais.
Vienu metu Lietuvoje vyravo gitarinė šokių muzika. Atrodo, kad iki pandemijos žmonės mėgo lėtesnį ritmą, nes ir gyvenimas buvo ramus, be streso. O dabar, kai po kelerių metų pertraukos visi grįžo į šokių aikšteles, norisi energijos – staiga visi pradėjome groti šokių muziką, pasiilgome triukšmo ir judesio. Dabar turime kitą, dirbtinio intelekto bangą, turėjusią atimti iš visų muzikantų duoną. Tačiau jei pasigilintume, kaip skamba dirbtinio intelekto sukurta daina, aišku viena: ji gal užims šiek tiek eterio, tačiau tikrai nepakeis žmogaus sukurto kūrinio. Kompiuteris gali dainas štampuoti, tačiau jis neturi jausmų, išgyvenimų. Vadinasi, jis remiasi praeitimi – tik žmogus gali atspėti ateitį, bet ir tai ne visada pataiko. (Juokiasi.)
– Kalbant apie praeitį, papasakok, kaipgi penkiolikmetis vaikinas ėmė groti sostinės naktiniuose klubuose?
– Viskas prasidėjo Druskininkuose – tuo metu veikė mano tėvų klubas „Dangaus skliautas“, kuriame ir pradėjau didžėjauti. Šį užsiėmimą puoselėjau ir toliau, o būdamas keturiolikos sudalyvavau vienos populiarios televizijos reklamos, kurios personažu turėjo būti didžėjus, atrankoje. Komisijoje buvo Vidis, Tomas Boo – ten su jais ir susipažinau. Po poros savaičių sulaukiau Tomo skambučio, kad atrankos nepraėjau, tačiau jis pakvietė mane pagroti į vieną savo renginį klube „Gravity“. Paskui ir Vidis pasikvietė į savo radijo laidą. Man, kaip jaunam bičiukui iš Druskininkų, tai buvo nuostabios patirtys.
Taip po truputį įsitvirtinau, ėmėme organizuoti šokių renginius Druskininkuose, o būdamas septyniolikos su kolega didžėjumi Martin Virgin pradėjau vesti radijo laidą „Love In Slow Motion“. Martynas taip pat padarė man didžiulę įtaką, prižiūrėjo ir saugojo nuo Vilniaus klystkelių ankstyvame karjeros etape. Ir nors baigus mokyklą tėvai motyvavo mokytis toliau, aš jau žinojau, ką noriu veikti. Užtruko laiko jiems tai įrodyti. (Šypsosi.)
– Taigi dar būdamas labai jaunas jau žinojai, ko nori.
– Jei nebūtų sekęsi ar buvę įdomu, tikriausiai nebūčiau to tęsęs. Nuo pat pradžių norėjosi įrodyti, kad tai nėra tik paauglystės maištas, aš visą laiką jaučiau, kad tai bus mano aistra. Man muzika aprėpia viską – ir darbą, ir hobį. Didžėjavimas virto į daugiau dalykų, tai tarsi medis veiklų, kurios netrukdo vienos kitoms. Kas visgi trukdo – tai nemiegotos naktys.
– Kalbant apie darbą įrašų studijoje ir gyvus pasirodymus, papasakok, kaip išgyveni kiekvieną patirtį?
– Grojimas naktimis ir darbas studijoje remiasi skirtinga mechanika. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad studijoje mėgstu dirbti vienas. Man reikia savos aplinkos, tylos. Naktį priešingai – noriu būti tarp žmonių, nemėgstu groti didelėse scenose, kur auditorija toli. Naktis – dinamiškas metas, ypač dabar, kai išgyvename Vilniaus Berlyno etapą – dabar vakarėlis trunka nebe 8, o 12 ar net daugiau valandų. Būna, kad groti pradedu ir 6 ar 7 val. ryto. Keliuosi kaip į įprastą darbą, prieš tai išgeriu kavos ir ateinu groti.
Man patinka žodis „diskoteka“ – tai nėra reivas, kuris iškart padiktuoja tam tikrą sunkumą. Diskotekoje žmonės susirenka šokti ir net dainuoti. Be to, diskoteka gali būti ir maža, ir didelė. Mano mėgstamiausias baras visuomet buvo ŠMC – ten mes patyrėme tokių gyvenimo diskotekų, kurių niekad nepamiršiu. Tai buvo kišenė, vienijusi labai daug skirtingų kūrėjų.
– Tavo 2022 m. išleistas albumas „Salt Town Boy“ – metafora, skirta Druskininkams? Koks bus naujasis?
– Taip, pirmasis albumas buvo dedikuotas Druskininkams. Jis buvo paruoštas jau kurį laiką, tačiau nutikus pandemijai teko viską užšaldyti. Tai buvo pirmasis mūsų leistas albumas po savos įrašų kompanijos „Good Skills“ stogu – netrūko nuotykių, neišvengėme kliurkų, pavyzdžiui, vinilą dėl gamybos vėlavimų gavome tik po pusės metų. Tad su naujuoju albumu tikiuosi šias klaidas ištaisyti. Esu išsikėlęs tikslą jį užbaigti iki šios vasaros klajonių, tačiau kada tiksliai pasirodys, dar pamatysim. Norisi neskubėti. Kol kas atrodo, kad koncepcija, kurią pasirinkau, veikia. Visos dainos bus atliekamos mano draugų ir kolegų vokalais. Bus ir šokėjams, ir melomanams žinomų vardų, noriu įtraukti ir lietuvišką dainą. Reikia tik per daug neprisižadėti ir tiesiog pasimėgauti kūrybine dalimi. (Šypsosi.)
– Kaip manai, ar šiais laikais prasminga klasifikuoti muziką pagal žanrus? Ar tai labiau energija ir jausmas nei konkretūs rėmai?
– Sudėtinga tai daryti. Egzistuoja tam tikros tendencijos, tačiau atskiru žanru jas pavadinti sunku. Aiškiausia tendencija, kuri tikrai valdo šokių aikšteles (man džiugu, kad ne Vilniaus), yra „Afro House“.Tai Ibizos, Tulumo ir kitų kurortinių vakarėlių monstrų garso takeliai. Man toji muzika nėra išliekama. Gal meno ir nebūtina dėti į lentynas – pavadinimų yra daugiau nei prasmės juos visus žinoti.
– O kaip tu pats sau apibūdini savo kuriamą ir grojamą muziką?
– Sunkus klausimas, bet juokaudamas mėgstu sakyti, kad tai – keista, bet šokama muzika. Nelaikau savęs monotonijos šalininku – tai ne mano būdui ir skoniui. Visą laiką grodavau eklektiškai – tą pačią naktį galite išgirsti ir disco, ir techno užuomazgų. Ir tai man normalu. Juk šokių aikštelė – it gyvenimo atspindys. Man muzika yra gyvenimo garso takelis, o manasis yra spalvotas, ryškus. Nevengiu iš savo DJ seto padaryti koncerto, kur galima dainuoti kiekvienoje dainoje. Vieniems šokių aikštelėje tai yra prakeiksmas, o kitiems – džiaugsmas. (Šypsosi.)
O kūryboje kiekvienas turi savo sistemą. Kartais ateinu į studiją neturėdamas konkretaus takelio – būna, tiesiog patinka koks nors motoro garsas, o jį imituojant, vizualizuojant ir gimsta idėjos. Muzikos kūrimas man primena maisto gamybą: kiekvienas efektas yra kaip prieskonis, kiekvienas žanras – kaip kulinarijos kryptis ar tam tikros šalies virtuvė, kurias miksuodamas gali išgauti ką nors savito. Nesakau, kad reikia perrašyti visas muzikos taisykles, bet kartais galima pamėginti daryti kitaip.
– Tad tavo kūrybiniame procese daugiau smagaus chaoso nei struktūros?
– Chaoso, nugulančio į struktūrą. Daugiausiai dirbu vienas, tad turiu savo meditacinę rutiną, žinau, kad kiti žmonės dirba pagal visai kitokią tėkmę. Tarkime, galiu pusvalandį įrašinėti vieną partiją ir tada iš jos karpyti man labiausiai patikusias dalis. Mėgstu užfiksuoti tai, kas liko už kadro.
Man labai patiko, kaip „Talking Heads“ vokalistas pasakojo apie savo patirtį dirbant su Brianu Eno: pastarasis irgi turėjo pomėgį remtis atsitiktiniais, keistais dalykais. Pavyzdžiui, iš atsitiktinių kortelių duodavo išsitraukti pačius įvairiausius garsus ir pagal juos kurti. Tikiu, kad taip gali gimti kažkas įstabaus, struktūruoto, logiško. Menas šiuo metu yra labai neapibrėžtas ir tik pats menininkas supranta, kada kūrinys yra užbaigtas. Jei jau turime nematomas skulptūras, greitu metu turėsime ir negirdimą muziką. Įdomu, kaip toli gali nužingsniuoti mūsų intelektas, keliant klausimą, čia absurdas ar menas.
Taip pat žmonės kalba apie kūrybines kančias – nežinau, ar toks dalykas egzistuoja. Man atrodo, didesnė kančia yra neturėti laiko kurti. Rodos, visi skubame, nors niekur nevėluojame. Tad galimybė rasti laiko būti momente ir yra tikroji šių dienų prabanga.
– O ką veiki, kai nuo garsų pavargsti?
– Užaugau Druskininkų miškuose, tad mėgstu gamtą, laukiu dviračių sezono. Tai geriausias būdas atsipalaiduoti – kad ir kokia šokli būtų savaitgalio naktis, 5 dienas per savaitę tenka praleisti kėdėje prie kompiuterio. Taip pat juokinga, kad pagal savo ūgį aš dažniausiai esu per aukštas didžiajai daliai didžėjavimo stalų, tad mano nugara sulinkusi kaip pensininko. (Juokiasi.) Mąstant apie Lietuvos didžėjų sceną, turbūt Tomui Ramanauskui dar sudėtingiau – jis pirmas žmogus, su kuriuo kalbėdamas aš turiu pakelti galvą. Vis mintyse pajuokauju, kažin kaip jam ten sekasi. (Juokiasi.)
Mėgstu pabūti ir tyloje. Mano namuose dažniausiai vyrauja tyla. Mokykloje buvau pratęs nuolat dėvėti ausines, bet persikraustęs į Vilnių neturėjau nei ausinių, nei „iPodo“. Telefone rastumėt „Spotify“, tačiau ir jo neklausau. Muzikos klausau tik studijoje arba kai ruošiuosi groti.
– Dažnai grįžti prie savo senesnių kūrinių ar eskizų?
– Taip. Man netgi patinka klausytis itin ankstyvų momentų: kas tuo metu atrodė per radikalu ar avangardiška, geriau įsiklausius atitinka tai, ką grojame dabar. Taip pat ir su kūryba, ir su grojimu – visi kuičiamės po vintažo skambesį: 70-ieji, 80-ieji jau perkąsti, 90-ųjų ir 2000-ųjų paieškos vyksta dabar. Kartais pakanka pakelti keleto metų archyvus, kad ten rastum visus tau rūpimus atsakymus. Žvejyba! (Šypsosi.)
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Monika Markevičiūtė