Printinė

Apsidžiaugiau pamačiusi bruzdesį už ilgą laiką, rodės, apleistų sostinės Rūdninkų gatvės 20 numeriu pažymėtame name esančių langų. Dar labiau apsidžiaugiau sužinojusi, kad savo naująjį projektą – fine printų parduotuvę – čia įgyvendinti sumanė fotografas Vincas Čygas. „Net jei pats to nedaryčiau, norėčiau, kad „Printinė“ egzistuotų – tikiu, kad ji miestui suteikia pridėtinės vertės“, – pasakoja Vincas, be printų parduotuvės, šiai vietai turintis dar ne vieną smagią idėją.

– Vincai, pristatyk mums šviežiausią savo projektą – kas yra „Printinė“?

– Jau kurį laiką žvalgiausi erdvės naujai studijai. Suradęs vienas jaukias, bet labai mažas patalpas Žvėryne, pasidalijau su draugais idėja, kad tokiose erdvėse būtų galima įkurdinti printų parduotuvę. Net pats nustebau, kaip entuziastingai jie sureagavo. Galima sakyti, šis pokalbis ir davė pradžią, pasėjo idėją galvoje. Ėmęs daugiau svarstyti supratau, kad kaskart kelionėse užsukęs į panašaus koncepto vieteles vis pagalvodavau: gaila, kad tokios erdvės nėra Lietuvoje. Tik niekada nemaniau, kad pats galėčiau šią idėją įgyvendinti. (Šypsosi.)

Prisiminiau Steve’o Jobso kalbą viename JAV universitetų. Jis sakė, jog gyvenime darome daug įvairių dalykų, dirbame skirtingų darbų, kurie tą akimirką gal ir atrodo beprasmiški, tačiau svarbu pasitikėti procesu – viskas, ką darome, galiausiai priveda prie didesnio tikslo. Ir išties, gyvenime dirbau skirtingus darbus, kuriuose tuo metu gal ir nemačiau savęs, tačiau dabar suprantu, kiek daug jie davė. Teko dirbti ir aptarnavimo srityje, ir pardavimuose, ir vadyboje, ir buhalterijoje. Visos šios sritys praverčia šiandieniame projekte. Be to, šalia visada daug fotografavau. Taip aplink mane susidarė nemažas bičiulių kūrėjų ratas. Ėmęs galvoti apie „Printinę“ supratau, kiek daug savo artimoje aplinkoje turiu kūrėjų, kuriuos galėčiau pakviesti bendradarbiauti. Sulaukus daug palaikymo žodžių, beliko paversti idėją kūnu.

– Papasakok apie vietą, kurioje „Printinė“ įsikūrė.

– Patalpų ieškojau keturis mėnesius. Mėgstu daug vaikščioti, tad vis praeidavau šią vietą Vilniaus Rūdninkų gatvėje, pasidairydavau pro langą. Ir vieną dieną pamačiau skelbimą. Buvau pats pirmasis šias patalpas apžiūrėjęs žmogus. Daug galvoti negalėjau – po manęs jau laukė dešimt kitų.

Atsiradus šioms patalpoms, konceptas dar labiau išsigrynino, tapo elegantiškesnis. Nutariau printus dėti ne į dėžutes, kaip įprasta panašioms parduotuvėms, o eksponuoti juos ant sienų, kaip meno galerijoje. Jaučiau, kad meno kūriniams tai suteiks daugiau vertės, erdvėms daugiau vizualumo ir estetikos, o lankytojams – įdomesnę ir turiningesnę patirtį.

– Papasakok, ką galima surasti užsukus į „Printinę“ – kieno kūryba čia apsigyvena?

– Čia bus ir labai garsių, ir mažiau žinomų vardų. „Printinės“ sienas papuoš iliustratorių, fotografų darbai, atsiras ir tapybos kūrinių, dizaino objektų. Iš tiesų, nuo „Printinės“ pradžios atsirado ir nemažai kitų kūrėjų, kurie išgirdę apie šią idėją patys į mane kreipėsi. Dabar jau matau aiškią viziją – noriu būti šios vietos kuratoriumi, noriu pats daryti darbų atranką ir į savo erdves priimti tuos darbus, kurie man pačiam surezonuoja.

– Ar „Printinėje“ bus ir tavo darbų?

– Taip, aš būsiu vienas iš kūrėjų. (Šypsosi.)

– Pasauliui ir verslams vis dažniau keliantis į internetus, kodėl tau svarbu turėti fizinę vietą, kur galėtum būti, susitikti?

– Dažnai žmonės, norėdami įsigyti meno kūrinį, susiduria su nepatogumais: reikia rašyti menininkui tiesiogiai, neretai atsakymo laukti tenka ne vieną dieną, dar užtrunka, kol printas atspausdinamas. Gyvename laikais, kai žmonės visko nori kaip įmanoma greičiau ir patogiau. Fizinės vietos poreikis kilo iš noro, kad printai būtų kuo lengviau prieinami visiems. Supratau, kad jei pats nuspręsčiau įsigyti tokį kūrinį, tikrai norėčiau jį pamatyti, pačiupinėti, susipažinti su kūrėju ar kuratoriumi. Tikiu ir tuo, kad įsigyjant kūrinį gyvai jis įgyja didesnę vertę, savyje talpina daugiau istorijos, daugiau emocijos. Dėl to fizinė vieta yra reikalinga – užmegzti gyvam kontaktui. Šiais laikais didelė dalis mūsų gyvenimo persikėlė į virtualų pasaulį, o man visada mieliau pasimatyti gyvai. „Printinė“ ir bus tokia vieta.

– Vadinasi, tai nėra vien meno kūrinių parduotuvė. Su šiuo projektu tau norisi kurti bendruomenę?

– Mėgstu vietas, aplink save buriančias panašią energiją spinduliuojančius žmones. Žaviuosi „Espresine“ Žvėryne – ten renkasi nuolatiniai klientai, visi sėdi ant šaligatvio, ragauja kavą, bendrauja. Ir man norėjosi sukurti panašią bendruomenę, tad buvo svarbu su kūrėjais, kurių nepažinojau, susitikti gyvai – pažinti ne tik jų darbus, bet ir juos pačius, pajausti jų energiją. Man svarbu, kad menininkai, atsidūrę čia, jaustų bendruomeniškumą, bendrą augimą, o ne tik konkurenciją.

Dar labai svarbu, kad į „Printinę“ galėtų užsukti visi. Norisi kurti vietą atradimams – net ir tiems, kurie nesidomi menu. Noriu, kad čia tiesiog būtų smagu užeiti – įsikvėpti, pabendrauti, pamatyti ką nors naujo. Kad užsukęs jaustumeisi saugiai atrasti, net jei nežinai nė vieno iš kūrėjų.

– Neretai susiduriama su iššūkiu, kad menas tampa per daug elitistinis, nišinis, o tu kuri atvirą erdvę, kurioje jis visiems pasiekiamas vienodai.

– Labai geras pastebėjimas – šio jausmo noriu išvengti. Atėjęs į galeriją jautiesi įpareigotas kažką žinoti, išmanyti, nenori pasirodyti neišmanėlis. Man norisi grįžti prie žemiškų dalykų, prie atvirumo. Juk ar ne tokia ir yra kūrybos esmė? Kiekvienas žmogus, žiūrėdamas į tą patį darbą, gali pamatyti ir pajausti skirtingus dalykus. Nėra vieno teisingo požiūrio, kas yra menas, ir tikrai niekas negali su tavimi iš aukšto komunikuoti apie meną. Apskritai manau, kad gyvenime tiesiog nėra prasmės jaustis „didesniam“ už kitus, juk visi esame tik dulkės.

– Vincai, kas yra geras printas? Popierius, vaizdas, istorija?

– Svarbu, kad žmonės suprastų: printas nėra tik popieriaus lapas. Tai yra lygiavertis meno kūrinys. Taip, neretai printai būna tiražuojami, tačiau net ir tada jie yra lygiaverčiai autoriaus pasirašyti meno kūriniai. Printas yra it meno kūrinio pratęsimas, suteikiantis kūrėjui galimybę savo darbus padaryti prieinamesnius platesniam žmonių ratui. Kai kam atrodo, kad printai nuvertina originalų meno kūrinį. Žinoma, tiražuoto darbo piniginė vertė yra mažesnė, tačiau emociškai jis gali būti toks pats svarbus. Galiausiai, juk ir printas gali būti vienetinis – tai tik paties menininko sprendimas.

– Ar tiki, kad fotografija popieriuje turi kitą svorį, gylį, palyginti su skaitmeniniu vaizdu?

– Visiškai. Ir šis apčiuopiamumas man kaip kūrėjui yra labai svarbus. Kaskart pamačius savo darbą atspausdintą, jis pakutena daug stipriau nei matant jį ekrane. Jauti popierių, matai tekstūras, spalvas, stebi, kaip popierius keičia nuotraukos emociją.

– Užsiminei, kad tau pačiam asmeniškai „Printinė“ yra didelis žingsnis. Viena, kaip fotografui, kūrėjui, kita – asmeniškai, kaip Vincui.

– Kaip ir kiekvienam kūrėjui, man vis norėjosi kažko daugiau. Fotografijai tapus pagrindiniu darbu ir pragyvenimo šaltiniu, dingo ir nemažai kūrybinės laisvės, žavesio. Didžiąją dalį savo resursų skiri klientams ir kitų, kad ir savo stiliumi, projektų įgyvendinimui. Pastaruosius metus turėjau daug apmąstymų. Jaučiu, kad fotografija visada bus su manimi – tai mano dalis, mano būdas būti, jaučiu didelį pasitenkinimą. Nepaisant to, šalia vis tiek norėjosi išbandyti ką nors nauja, ką nors kita. Kartais reikia atsitraukti, kad galėtum sugrįžti su dar didesniu noru kurti. Iš dalies „Printinė“ yra mano pabėgimas nuo dabartinės rutinos ir darbo, o kartu tai žingsnis naujų idėjų link.

Jaučiu didelį pasitikėjimą iš kūrėjų – dar ir dėl to šis projektas toks jaudinantis. Noriu viską padaryti labai gerai. Juk tam tikra prasme aš reprezentuoju šiuos žmones. Didžiuojuosi tuo ir noriu, kad jie didžiuotųsi manimi. Jaučiu tame ir naštą, ir motyvaciją – tai suteikia pasitikėjimo, įgalina.

– Vincai, kaip manai, kur šis projektas tave nuves ateityje?

– Būna vietų, kurių nuvykęs į tam tikrą miestą tiesiog negali neaplankyti. Norėčiau, kad „Printinė“ taptų tokiu traukos tašku. Ateityje ji galėtų prisijungti ir meno kūrinių parduotuvę, ir kavinukę. Gyvendamas Londone pamilau vietas, kuriose nepažįstami žmonės sėdi prie vieno didelio bendro stalo, pajaučiau, kaip tai suartina. Ir Vilniuje vizualizuoju tokią erdvę. Tikiu, kad bendruomenės kūrimas turi daug galios. Ne visi gali ir geba ją kurti, tad jaučiuosi palaimintas, kad turiu tokią galimybę. Net jei pats to nedaryčiau, norėčiau, kad „Printinė“ egzistuotų – tikiu, kad ji miestui suteikia pridėtinės vertės. (Šypsosi.)

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Rūta Floral