Lietus ritminių klaidų nedaro

Beveik trisdešimt metų Niujorke gyvenantis, su bičiuliu Jonu Meku „Antologijos“ kino archyve nuolat muzikavęs laisvojo džiazo būgnininkas, perkusininkas, dirigentas ir performansų autorius Dalius Naujokaitis-Naujo sako, kad išjungus ar įjungus muziką pasikeičia ne tik erdvė – pasikeičiame ir mes. Tuo netrukus įsitikinu prasidėjus fotosesijai – vos Daliui pradėjus muzikuoti, sėdžiu ant kėdės ir stebiu procesą it užhipnotizuota. Truputį laisvesnė, truputį lengvesnė, truputį labiau čia ir dabar.

– Daliau, išgirdus jūsų vardą galvoje iškart iškyla tokie gražūs žodžiai – perkusija, laisvė, džiazas, polėkis. Kokį dar žodį prie šių prijungtumėte pats?

– Gal tiek ir būtų, su visais šiais sutinku. (Šypsosi.)

– Ar būgnai ir buvo pirmasis instrumentas, kurį pamilote?

– Taip, su būgnais mane supažindino mano brolis Audrius Naujokaitis, už mane vyresnis septyneriais metais. Užaugau labai įdomioje erdvėje, nes brolis buvo tapytojas – piešdavo, tapydavo indėnų gyvenimo freskas, darydavo robotus, roko grupių plakatus. Kas keisčiausia, jis iš popieriaus ir kitų medžiagų buvo pagaminęs ir Niujorko dangoraižių su gatvėmis maketą – žaisdavom Niujorko policiją. Po to Niujorke apsigyvenome.

Taip pat Audrius klausė labai daug muzikos. Garsiai. (Šypsosi.) Ypač roko grupių – „The Rolling Stones“, „Queen“, „Led Zeppelin“, „T-Rex“, „The Beatles“. Man taip pat labai patiko ta muzika. Brolis mokėjo groti būgnais, norėjo suburti grupę, tad ir mane išmokė poros būgnų ritmų. Pats mūsų grupėje grojo gitara, o man dar ir dainuoti liepė. Mokiausi groti brolio pagamintu būgnų komplektu, kurį sudarė pora žaislinių prie kėdės pritvirtintų būgnų bei pora iš skardinių saldainių dėžučių pagamintų lėkščių.

Koncertuodavome namuose: tėvai bei draugai su bilietais ateidavo į mūsų pasirodymus. (Šypsosi.) Gaila, kad neišliko įrašų. Po kiek laiko Audrius mūsų grupę apleido, bet aš būgnų – jau nebe. Mokykloje grodavau net ant draugų kuprinių, su bičiuliais slapta muzikuodavome kaimyno rūsyje. Sužinojom, kad Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje atsidaro džiazo skyrius. O mes tuo metu jau eidavome prie Filharmonijos lauke klausytis Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio džiazo koncertų, patys bandydavome improvizuoti. Tai mums buvo kaip stebuklas. Taip draugų ir, žinoma, brolio paskatintas įstojau į konservatoriją. Ir tada prasidėjo rojus. Mokydamiesi klausydavomės muzikos, praktikuodavomės, viskas vykdavo laisvai.

Po studijų buvome subūrę puikių grupių čia, Lietuvoje. Grojome kartu su Juozu Milašiumi, Tomu Kutavičiumi ir Vladimiro Čekasino vaikų ansamblyje.

– O tada išvykote į Niujorką?

– Brolis Audrius jau gyveno Niujorke. Ten būdamas jis artimai susipažino su Jonu Meku – papasakojo jam, kad mušu būgnais, davė pasiklausyti mano įrašų, parodė filmukų. Tada Jonas mano brolį tikino, kad būtinai turiu atvykti į Niujorką ir pamatyti, kas vyksta jo muzikos bei kino pasaulyje. Niujorkas iki šiol yra meno ir muzikos sostinė. Taip 1995 m. gavau spausdintą Jono iškvietimą ir išvykau.

Pirmąjį mano vakarą Niujorke susitikome su Jonu ir nuėjome į vieną kiečiausių muzikos vietų pasaulyje – „CBGB“ muzikos klubą, kuris veikė iki 2006 metų. Tai vieta, kur gimė pankrokas ir iškilo labai daug gerų grupių bei atlikėjų, tokių kaip „Ramones“, „Talking Heads“, Patti Smith. Susižavėjau iš karto, nes ten muzikantai grojo kitaip – garsiai, pankiškai ir iš visos širdies. Pirmą kartą išgirdau muziką, kuri mane taip stipriai paveikė. Pamenu, kaip muzikantai it kokiam fabrike ėjo pasirodyti vienas po kito, be didelių pristatymų ir įžangų. Tokia buvo mano pirmoji diena Niujorke. (Šypsosi.) O paskui, kadangi Jonas buvo įkūręs „Antologiją“, filmų muziejų ir kino teatrą, laiką dažnai leisdavome ten.

– „Antologijoje“ jūs turėjote savo studiją?

– Taip, Jonas man davė studiją, kur mes kartu sueidavom ir tiesiog kaip kaime grodavom, improvizuodavom. Susirinkdavo ten ne atlikėjai, o draugai – tokie kaip puikus tapytojas ir muzikantas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, filmininkas ir poetas Julius Ziz, mano brolis, Jonas, „Antologijos“ savanoriai, praeiviai.

Taip Niujorke ir pasilikau. Grįždavau į Vilnių tik trumpiems momentams, o nuo 2008 m. atvažiuoju dažniau. Mane ėmė kviesti į Lietuvą – dalyvavome „Fluxus“ ministerijos renginiuose, „Vilnius Jazz“. Prasidėjo daugiau judesio. Atvežu čia kartu pagroti ir savo draugus, fantastiškus muzikantus. Kadangi daug grojame Niujorke, turime savitą energiją.

Apskritai, jei ne „Antologija“, Jonas, draugai, turbūt Niujorke nebūčiau likęs. Ten reikia daug dirbti – jei ne dėl muzikos ten būti, tada dėl ko?

– Pasidalinkit kokiu šiltu prisiminimu apie draugystę su Jonu Meku.

– Yra įstrigę tokių nemažai. Niujorke man teko dirbti daug visokiausių darbų – ir dažytoju, ir statybininku, ir bilietus prie įėjimo į klubą tikrindavau. Tokius darbus buvo lengviausia gauti, tačiau tai nebuvo lengvi darbai. Kartais žiauriai užknisdavo, nematydavau prasmės. Pamenu, kartą Jonui sakau, kad viskas nusibodo, pavargau – groju klubuose, tačiau iš to pragyventi neužtenka, nežinau, ką daryti. Niujorke milijonas muzikantų, o būgnininkų – gerų būgnininkų – gal trys milijonai. Taip skundžiuosi, o Jonas man sako: „Tu negalvok apie tai, o tiesiog tęsk groti, mėgaukis grodamas su draugais. Viskas susiklostys taip, kaip turi susiklostyti. Savaime.“ Man labai tai įstrigo. Pasiduoti ir viską mesti aš ir neketinau, bet ši Jono mintis sustiprino tikėjimą, kad viskas bus gerai.

Taip toliau muzikavau, o po kiek laiko pažvelgęs iš šono supratau, kad iš tikrųjų viskas vyksta savaime. Sutikau nuostabų būgnininką, muzikantą Kenny Wolleseną, per jį – ir labai daug kitų aukšto lygio muzikantų. Anksčiau jų klausydavausi, o tuomet pradėjau kartu su jais groti. Taip viskas po truputį vertėsi ir apsivertė.

Vadinasi, Jonas buvo teisus. Jis niekad nesibėdavodavo. O jei išgirsdavo ką nors taip darant, numodavo ranka, įpildavo vyno, išsitraukdavo armoniką ir sakydavo: „Ai, nesibėdavok!“ (Juokiasi.) Yra toks posakis: „Jei per ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė pradės žiūrėti į tave.“ Pradėjus groti su Kenny kompanija viskas ėmė keistis.

– Koks gi yra tas menininkų Niujorkas? Kaip jo peizažas keitėsi per 30 metų?

– Tais laikais, kai atvažiavau, Ist Vilidžas buvo didysis menininkų rajonas. Ten buvo įsikūrę ir filmininkai, ir menininkai, ir poetai, įskaitant Alleną Ginsbergą bei kitus. Jonas gyveno Brodvėjuje, Žemutiniame Niujorke, ten įsikūręs buvo ir mano minėtas „CBGB“ muzikos klubas. Daug gerų džiazo klubų buvo Vest Vilidže. Tačiau Niujorkas po Pasaulio prekybos centro teroristinio išpuolio ėmė stipriai ir staigiai brangti, tad menininkams, kurie gyvena ne siekdami nusipirkti jachtą, o dėl to, ką jie mėgsta, teko išsikelti į pigesnius rajonus.

Per beveik trisdešimt metų užsidarė daug gerų klubų ir barų, vietoj jų išdygo stikliniai bankai. Dingo daug gerų vietelių, kur rinkdavosi menininkai ir muzikantai. Tai blogai, bet atsiranda ir kitų, naujų vietų. Nepaisant to, Niujorkas vis tiek išliko meno centras. Talentingų atlikėjų Niujorke buvo visais laikais, ir dygsta jie toliau kaip grybai. (Juokiasi.)

Susipažinau su daug fantastiškų jaunų muzikantų, su kuriais labai malonu dirbti. Mes kartu tiek įrašinėjam, tiek koncertuojam.

– Užsiminėte, kad puikūs muzikantai dygsta kaip grybai. Kaip Niujorke pasiekti savo svajonių?

– Jei darai tai, ką iš tikrųjų mėgsti, vienu ar kitu būdu atsidursi ten, kur reikia. Jei esi dailininkas, nueisi į parodą, susipažinsi su kitais menininkais, pradėsi bendrauti. Svarbu aistringai daryti tai, ką nori. Aš niekada nesiekiau prasimušti. Nepiršau savęs. Turėjau „Antologiją“, grojau su keletu grupių bei mylimais draugais klubuose ir buvau laimingas. Savaime susiklostė, kad mane ėmė kviesti į pasirodymus, ėmiau groti su kiečiausiais muzikantais, kurie stovi ant scenos su „U2“, Norah Jones ir daugeliu kitų. Labai svarbu būti savimi. Kenny mane kviečia koncertuoti sakydamas, kad aš turiu savo braižą. Ir pats tą žinau. Taip kažkaip nesimušdamas prasimušiau. (Šypsosi.)

– Esate sakęs, kad Niujorkas jums yra vienas iš nuostabiausių orkestrų.

– Gal ne orkestrų, o garsų klausymosi vietų. Ten nėra tylos, vis kas nors vyksta. Man kartais patinka tiesiog klausytis miesto. Ir visi žmonės tą miestą girdi. Garsai Niujorke turi didesnę erdvę sąveikai tarpusavyje. Jų energija stipresnė. Manau, kad būtent dėl šios priežasties Niujorke gimė bibopas – džiazo stilius, kuriam būdingas ekspresyvumas, melodijos dalijimas į frazes, atlikėjų improvizavimas. Jis juk negimė Kalifornijoje. Galbūt dėl to, kad tik Niujorkas turi tą savitą garsų judėjimą. Garsai ten juda greitai, bet kartu ramiai, saugiai, plačiai.

Ne tik mieste, bet ir gamtoje nuolat kirba fantastiški garsai, ritmika, melodijos. Kai klausaisi lietaus – jis juk nedaro ritminių klaidų. (Šypsosi.) Tuomet prisijungia paukščiai… Kai viskas vyksta laisvai, rodos, kad vyksta magija. O jei pradedi galvoti, planuoti, viskas sustoja. Svarbu pasinerti į tėkmę, jos klausytis. Tada ne tik klausaisi, bet ir jauti muziką.

– Kiek laiko praeina, kol imate ilgėtis muzikos, būgnų lazdelių?

– Mėgstu rytais nueiti į studiją ir bent valandėlę prasigroti. Tada man diena geriau einasi, neerzina visokie buitiniai reikalai, nuotaika geresnė. Stengiuosi kasdien pagroti. Galbūt pavyks nueiti į studiją rytoj. Vadinasi, šiandien diena – gera, bet rytoj bus dar geresnė. (Juokiasi.)

Man patinka pats procesas. Kai įeini į muziką, viską imi girdėti. Kad ir kiek muzikuotum, vis atrandi ten ką nors naujo. Kaip koks batsiuvys – iš pradžių gal tavo pagaminti batai bus kreivoki, bet, žiūrėk, su laiku jau ir puikūs, meistriški pavyksta.

– Jau patogu su jais vaikščioti?

– Taip, bet reikia atrasti savus būdus jiems pagaminti. (Šypsosi.)

– Per jūsų pasirodymus vienu metu ant scenos būna daug muzikantų – skaičiau, kad kartą koncertavote su 200 žmonių ansambliu. Kaip pavyksta juos visus pajausti?

– „Himalayas“ grupėje bičiuliai būgnininkas Kenny Wollesenas ir saksofonininkas Jonathonas Haffneris buvo ant vienos scenos subūrę apie 200 Niujorko muzikantų. Jie kviečia tuos atlikėjus, kuriuos pažįsta. Visi jie puikūs batsiuviai, todėl ir jaučia vienas kitą.

Kai pats diriguoju, naudoju savo, kompozitoriaus ir dirigento Butcho Morriso bei Kenny rankų ženklus. Lietuviai muzikantai jau puikiai supranta mano ženklų kalbą. Kai rudenį Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre atlikome teatro ir džiazo performansą „Infinity“, groti su jais buvo labai gera. Reikia įdirbio, repeticijų ir pajautimo. Instrumentas be žmogaus yra tik instrumentas.

– Ar improvizacijoje, spontaniškame muzikavime pasitaiko klaidų?

– Milesas Davisas yra pasakęs: „Jei padarei klaidą, pakartok ją kelis kartus. Tada ji taps nebe klaida.“ O jei tą klaidą iš tiesų gali pakartoti, reiškia, kad ją išgirdai. Vadinasi, ji turi reikšmę ir rado savo vietą. Tokia taisyklė veikia muzikoje, tačiau jei norėtum pakartoti klaidą gyvenime, tada nebent labai mažą. Kitaip gali būti pavojinga. (Juokiasi.)

Muzikoje klaidų nėra. Net jei kėdė nukrito – gali tą garsą atkartoti. Taip klaida išnyks.

– Daliau, turbūt nesuklysiu pasakydama, kad nuo tų dienų, kai su broliu klausydavotės roko grupių albumų, jūsų požiūris į muzikavimą keitėsi. Papasakokite, kaip.

– Greitas pokytis įvyko atvykus į Niujorką. Ten tėkmė labai stipri. Kai pradedi groti su meistriškais muzikantais, tavo požiūris į muziką ir grojimą tampa atviresnis. Imi drąsėti: nebijai groti savaip, reikšti savo idėjų, natūraliai laisvėji ir vystai savo braižą.

Laikui bėgant pajutau, kad ir pats noriu konstruoti muziką, diriguoti. Perėmiau daug Butcho Morriso dirigavimo ženklų, kadangi dažnai grodavau jo vadovaujamame „Nublu“ orkestre. Labai man ten patikdavo. Diriguoti labai smagu, nes taip konstruojant muziką nereikia rašyti natomis. Jei muzikantai yra geri, jie atsipalaiduoja, paleidžia pasąmoninį girdėjimą ir jautriai įtaiko į mano mintį, į ją dar ir savęs įdeda. Jie nesigėdija ir nebijo, o tada dirigavimas veikia. Tu tiesiog pajauti, koks turėtų būti kitas ženklas, žingsnis. Rodos, išgirsti tam tikrą garsą ir duodi kitam muzikantui ženklą, kaip jį girdi.

Tuomet pasirodymo metu visi šypsosi. Muzika yra labai paveiki. Štai eksperimentas: jei dabar išjungtume studijoje grojančią muziką, viskas aplink pasikeistų. Pasikeistų ne tik erdvė – pasikeistume ir mes patys. Kai klausausi muzikos, viskas pakyla. Tai magija be sienų. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte tos muzikos klausytumeisi ar grotum.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Lina Jushke