Thomas ir jo vertybiniai pamatai

Prieš dešimtmetį į Lietuvą atvykusiam „Vinted“ generaliniam direktoriui Thomui Plantengai dėkingumas šaliai reiškia norą duoti daugiau nei čia gavo. Vienas to įrodymų – Lietuvos tiriamosios žurnalistikos premijos „Pamatai“, didžiausios pasaulyje tokio pobūdžio premijos, įsteigimas. Ši iniciatyva skirta įvertinti žurnalistus, raunančius korupciją su šaknimis tarsi piktžoles, o sukurtas nepriklausomas ilgalaikis finansavimo modelis – stiprinti tiriamosios žurnalistikos prestižą ir skatinti pilietinį budrumą. „Padėdami kitiems, augame patys“, – apie projektą pasakoja Thomas, taip kasdien auginantis ir pats save.

– Thomai, prieš dešimt metų, gyvendamas Niujorke, gavai pasiūlymą kelioms savaitėms atvykti į Lietuvą ir kaip strateginis konsultantas padėti „Vinted“. Turint mintyje, kad 2016-aisiais įmonė buvo itin keblioje situacijoje po nesėkmingos produkto monetizacijos, strateginiai sprendimai buvo labai rizikingi. Kas tuo metu tave paskatino pasilikti Lietuvoje?

– Pasilikti Lietuvoje ir tęsti darbą „Vinted“ mane paskatino keli dalykai. Pirmiausia – suvokimas, kad „Vinted“ veikla – prekyba naudotais daiktais – yra prasminga. Geriau susipažinęs su įmone, susidomėjau ir technologine, inžinerine puse – tuo, kas jau buvo sukurta.

Kita vertus, greitai pajutau, kiek daug nusivylimo ir įtampos buvo sukėlusi tuometė situacija. Tiesa, per savo karjerą jau buvau susidūręs su ne vienu tokiu iššūkiu. Mane sužavėjo komandos nariai ir jų istorijos – tai, ką jiems teko patirti augant Lietuvoje, kaip apskritai pasikeitė gyvenimas šaliai atkūrus nepriklausomybę. Vėlesnis laikotarpis, vadinamieji „laukiniai devyniasdešimtieji“, priminė tikrą turbulenciją. Atrodė, kad tuo metu darbuotojus sunkiai dirbti motyvavo ne finansinės paskatos, o noras įrodyti, kad ir Lietuvoje įmanoma sukurti kažką didelio ir reikšmingo. Pajutau, kad ir pats noriu prie to prisidėti.

Po kelių savaičių intensyvaus darbo turėjau planą, kuris, mano manymu, galėjo padėti. Tikėjau juo, tačiau kai „Vinted“ įkūrėjai – Justas Janauskas, Mantas Mikuckas ir Milda Mitkutė – jį patvirtino, galutinai supratau: dabar tai tampa rimta, mes tikrai ryžtamės tai įgyvendinti. Kadangi planą parengiau aš, didelė jo dalis rėmėsi mano asmenine patirtimi ir kompetencija, tad ant pečių nugulė milžiniška atsakomybė.

Mano sąlygos pasilikti ilgiau ir padėti įgyvendinti planą buvo paprastos: paprašiau apmokėti trumpalaikę būsto nuomą ir kompensuoti maisto išlaidas. Taip dirbome kelis mėnesius, tačiau netrukus supratome, kad viskam prireiks gerokai daugiau laiko. Tuomet susitarėme dėl nedidelio atlyginimo – tokio, kuris leistų padengti būtiniausias išlaidas ir pragyventi. Galiausiai tapo akivaizdu, kad planas veikia. Oficialiai gavau pasiūlymą prisijungti kaip strategijos vadovas, o vėliau – tapti generaliniu direktoriumi. Pats norėjau pasilikti, nors tuo metu tikriausiai pusė darbuotojų tam būtų paprieštaravę. Įsivaizduok: staiga atsiranda kažkoks tipas iš Niujorko, kardinaliai pakeičia verslo modelį, paskutinius įmonės pinigus ima leisti televizijos reklamai, atleidžia daugybę darbuotojų, o pats negauna jokio atlyginimo. Žvelgiant iš šalies ir nežinant bendro konteksto, atrodo gana įtartinai.

Vis dėlto likus keliems mėnesiams iki man tampant generaliniu direktoriumi, žmonės pradėjo suprasti, kad mano ketinimai geri, o planas – tvirtas ir veiksmingas. Jaučiausi priimtas ir laukiamas. Manau, greitai priprasti prie naujos aplinkos padėjo Lietuvos ir Nyderlandų, iš kur esu kilęs, kultūriniai panašumai. Tiek lietuviai, tiek olandai, sakyčiau, yra ganėtinai tiesmuki – bendraujame panašiai.

– Prieš metus vienoje tinklalaidėje minėjai, kad viena svarbiausių pamokų, kurių vis dar mokaisi kaip lyderis, – nepriimti klaidų pernelyg asmeniškai ir nesieti savęs vien tik su darbu. Kaip sekasi to mokytis ir kas labiausiai padeda?

– Dabar net ir įtemptose situacijose dažniau sugebu išlikti ramus. Manau, kad prie to prisidėjo ir mano sūnus, kuriam netrukus sukaks vieneri. Tėvystė daug ką sudėliojo į savo vietas, padėjo į viską pažvelgti iš kitos perspektyvos ir tam tikra prasme nuramino. Sunku net tiksliai paaiškinti, kaip tai veikia, bet jaučiu, kad tėvystė man daro didelę įtaką.

Prieš kelerius metus buvo keli atvejai, kai tam tikrose situacijose labai supykau. Komanda man atvirai sakė, kad privalau išmokti geriau valdyti emocijas. Daug kalbėjomės apie tai, kaip savęs tapatinimas su įmonės rezultatais susijęs su ego, kaip svarbu gebėti nuo to atsitraukti. Vien šis suvokimas jau yra žingsnis į priekį. Tai, kad ši įmonė man taip stipriai rūpi, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl neskaičiuoju darbo valandų. Svarbu išmokti valdyti emocijas, tačiau kartu netapti abejingam – tada labai lengva prarasti motyvaciją. Galiausiai esu tik žmogus, nesu tobulas. Sekasi vis geriau, tačiau dar tikrai yra kur tobulėti.

– Kokį ryšį su Lietuva užmezgei per šiuos dešimtį metų?

– Man rūpi Lietuva, nes ši šalis man davė labai daug. Lietuviai nuo pat pradžių manimi patikėjo, sunkiai dirbo, kad įgyvendintų mano planą, o bendradarbiauti su jais visada buvo gera. Nesvarbu, ar kalbėčiau apie valdžios institucijas, kurios įsiklauso į „Vinted“, ar apie kitoje gatvės pusėje įsikūrusius kaimynus „NordVPN“, ar apie kitų įmonių vadovus bei komandas – jaučiu, kad čia visi mane priėmė atvirai ir draugiškai. Saugiame, švariame ir žaliame Vilniuje sukūriau nuostabią šeimą. Pastarieji dešimt metų Lietuvoje man buvo puikūs ir esu už tai dėkingas. Tai, kaip sparčiai Lietuva augo per pastaruosius du dešimtmečius, yra fenomenalu. Vis dėlto manau, kad lietuviai nusipelno dar geresnio gyvenimo, ypač mažesniuose miestuose bei miesteliuose, ir noriu prie to prisidėti. Noriu, kad užaugęs sūnus pagalvotų, jog nuveikiau šį tą naudingo. Man tai reiškia kurti įmonę, kurioje užtikrinamos geros darbo sąlygos, aukšti atlyginimai, pagarba darbuotojui, o mokesčiai valstybei mokami sąžiningai. Taip pat investuoju į kitas Lietuvos įmones, dalinuosi savo žiniomis ir remiu įvairias filantropines iniciatyvas – meno bei kultūros projektus. Šiemet įsteigiau Lietuvos tiriamosios žurnalistikos premiją „Pamatai“ – nepriklausomą kasmetinį apdovanojimą, skirtą įvertinti išskirtinius tiriamosios žurnalistikos darbus.

Lietuvoje esu svečias, tad nenoriu primesti savo nuomonės, kokia kryptimi šalis turėtų judėti toliau ar kokius politinius sprendimus priimti. Kalbant apie „Pamatus“, aš nesprendžiu, kas yra gera žurnalistika. Užtikrinu, kad premijos finansavimas būtų visiškai atskirtas nuo žurnalistikos profesionalų, sprendžiančių, kam skirti apdovanojimą. Sprendimą, kieno darbas yra reikšmingiausias Lietuvos visuomenei, viešajam interesui ir demokratijai, priima nepriklausomi Lietuvos bei užsienio ekspertai. Korupcija kelia didelę grėsmę, o tiriamoji žurnalistika padeda su ja kovoti, todėl žurnalistams būtinas palaikymas.

Pilno interviu ieškokite „Lamų slėnio“ rudens numeryje.

Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Lina Jushke

Interviu parengtas kartu su „Unicorns Lithuania“.