Jau ne vienerius metus mano vasara prasideda Kuršių nerijoje, kur salsvais sakais, pušų spygliais ir įkaitusiu smėliu kvepia takas per kopas. Kur vakarais vaikštau palei rožine pastele nusidažiusias marias ir kaskart kaip pirmą kartą stebiuosi, kur pradingsta horizontas. Mano vasara – tai įdegusi oda, druska kvepiantys plaukai ir jūros bangos, į kurias žiūrėti niekada nepavargstu. Basos kojos ir ežero vandens kvapas. Ant laužo ugnies kepti blynai su trintomis braškėmis. Vasara – tai rožiniai močiutės bijūnai, kurių žydėjimo nepraleidžiu nė už ką pasaulyje. Meteorų lietus su artimiausiais draugais ir dviem šunimis sodyboje gimtoje Dzūkijoje, fone skambant Kate Bush. Apie tai man ir yra vasara – kartais beviltiškai monotoniška, kartais – pašėlusi ir laukinė, tačiau be galo graži ir visai nepanaši į jokį kitą metų laiką.

Smagaus skaitymo!