Pastaruoju metu daug galvoju apie gerumą. Apie tą nesavanaudišką, tikrą jausmą, kai norisi kažką padaryti dėl kitų. Tik ar jums neatrodo, kad šią, rodos, pamatinę žmogaus savybę mes kažkur nustūmėme? Kad ją užgožė susitarimai, įsipareigojimai, nesibaigiantys darbų sąrašai ir nuolatinė laiko stoka viskam, kas mus džiugina? Aplink vis girdžiu – šis ruduo darbų kiekiu visus varo iš proto. Bet ar jums neatrodo, kad nepaisant to darbų skaičiaus, mums vis tiek reiktų atrasti laiko išlikti geru žmogumi? Žinau, kad prieštarauju visoms psichoterapijos kabinete išgirstoms idėjoms, bet žinau ir tai, kad „mažiau apie save ir bent šiek tiek apie kitus“ visiems mums išeitų į naudą. Tikiu, kad tam užtenka mažų mielų gestų: ranka rašyto kalėdinio palinkėjimo, kaimynui ar bičiuliui iškepto duonos kepalo (sourdough, please), o gal tiesiog nuoširdaus padrąsinimo. Neleiskite, kad jūsų Kalėdos ir tai, kas svarbu, pasimestų gruodžio triukšme.

Smagaus skaitymo!