Visada buvau nostalgiškas žmogus. Ir nors praeitimi negyvenu, kartais su didžiau- siu malonumu pasiknisu savo nuotraukų archyvuose, išklausau kelias paauglystės dainas ar įsijungiu kokį seną, gerą, dešimt (o gal ir dvidešimt) kartų matytą devyniasdešimtųjų filmą. Jausmas, kad esi ten, kur viskas iki gyvo kaulo pažįstama, viduje sukuria saugumo jausmą, kurio paaiškinti aš negaliu. Ir iš tiesų, ar nostalgija tapo šių laikų tendencija? Tikiu, kad nors jūsų telefono kamera vaizdus fiksuoja bene fotoaparato tikslumu, keliaudami į lagaminą vis tiek įsimetate juostinuką. Nes kažkaip… tikriau. Užuot paspaudus „Play“ atidžiai sukuruotame „Spotify“ grojaraštyje, kartais įsijungiame radiją, o mėgstami receptai vis dažniau nugula nebe „Notes“ programėlėje, o senoje geroje užrašų knygutėje. Psichologai teigia, kad nostalgija kyla nerimo laikotarpiais – būtent ji žmogui suteikia stabilumo ir saugumo jausmą, padedantį susitvarkyti su neapibrėžtumu. Prie to, žinoma, prisideda ir technologijos. Jų perteklius skatina mus ieškoti lėtumo ir autentiškumo – taip vėl ima populiarėti patys įvairiausi rankdarbiai, savame kieme užauginti prieskoniai, kasečių grotuvai ar popierinė spauda. Kad ir kur bėgtume, mes vis tiek atsitrenkiame į pamatinį poreikį – mums būtinas tikras, gyvas prisilietimas. Ir su daiktu, ir su kitu žmogumi.

Smagaus skaitymo!
Vyr. redaktorė Karolina Kulda